Jau trečią kartą Lizdeikos gimnazijos mokiniai ir juos lydintys mokytojai lankėsi Naujojo Delio miesto Šv. Marko privačioje vidurinėje mokykloje Indijoje. Tai kultūrinių mainų „Tarpkultūrinis bendradarbiavimas: Lietuva-Indija“ projekto, kuris vykdomas už asmenines lėšas, tęsinys. Ryšiai buvo užmegzti per UNESCO asocijuotų mokyklų tinklą, kuriam priklauso abi mokyklos. Šio vizito tikslas – aplankyti mokyklą, kultūrinius objektus, dalyvauti pamokose ir renginiuose, susipažinti su šeimos tradicijomis (mokiniai gyveno šeimose), su indų mokiniais paanalizuoti, kuo lietuvių kalba artima sanskritui.
Po ilgoko skrydžio, kuris kai kam buvo pirmasis, nusileidome tarptautiniame Indiros Gandi oro uoste. Čia mus šiltai pasitiko indų šeimos ir mokytojai. Pirmoji diena pailsėjus prasidėjo mokykloje, kur buvome tradiciškai sutikti su gėlių vainikais. Mums papasakojo apie mokyklą, aprodė jos erdves, kur vyksta pamokos ir įvairūs užsiėmimai. Išoriškai gražus pastatas yra gana kuklus viduje, nors kabinetai nedideli, tačiau juose mokosi iki 40 mokinių, erdvi biblioteka, žaidimų ir šokių aikštelės ir daug smalsių įvairaus amžiaus mokinių. Nors mokykla per metus vykdo apie 12 tarptautinių projektų, mokiniai labai domėjosi mūsų delegacija, norėjo su kiekvienu pasisveikinti ir pakalbinti. Jiems tikrai nebūdingas lietuviškas santūrumas ir nedrąsa užkalbinti nepažįstamą žmogų.
Projekto šeimininkai rūpinosi, kad pamatytume indų nacionalinių šokių ir muzikos profesionalų atliekamą programą ir kuo daugiau kultūrinių objektų. Didžiulį įspūdį paliko aplankytos penkios skirtingų tikėjimų šventyklos Naujajame Delyje, muziejai, skirti M. Gandžiui, Indijos vartai, skirti Indijos tautos kovose žuvusiems kariams, bei kelionė į Agros miestą, kur stovi vienas iš naujųjų pasaulio stebuklų – Tadžmahalo šventykla. Mongolų imperatorius Šahdžahanas jį pastatydino kaip mauzoliejų savo brangiosios žmonos Arjumand Banu Begum, dar žinomos kaip Mumtaz Mahal, garbei. Mauzoliejaus didybė, aplinkos grožis ir simetrija pritraukia minias lankytojų. Nelikome abejingi ir mes. Ne mažiau įspūdingas ir netoliese stūksantis Agros fortas, kuris savo dydžiu ir įtvirtinimais mažai kam prilygsta.
Mums neįprastas daugiamilijoninis Naujasis Delis akį traukė ir prabanga, ir skurdu, ir puošniais pastatais, ir lūšnynais, ir švara, ir šiukšlynais. Čia jautėme daug pagarbos ir tolerancijos, religingumo ir svetingumo, daug šypsenų ir nuoširdumo. Nors šalyje nedaug krikščionių, nustebino kalėdiniai papuošimai, mokyklos kieme pastatyta prakartėlė ir mokinių paruošta programa apie Kristaus gimimą. Bendraujant išaiškėjo, kad mokykloje minimos visų religinių bendruomenių šventės – taip ugdoma tolerancija ir pagarba, nes Indija – daugybės tikėjimų šalis.
Maistas – tai dar viena kultūros dalis. Mes ne tik ragavome, bet per technologijų pamoką gaminome indiškus patiekalus, o šeimose ir kavinėse turėjome ne vieną išbandymą, bet nenusivylėme. Maistas aromatingas, aštrus, saldus ir įvairus. Buvo įdomu degustuoti neįprastus lietuviams patiekalus. Labiausiai patiko šilta indiška duona, o nustebino šilta morkų chalva, kuri visai neprimena mums įprastos saulėgrąžų ar riešutų chalvos. Be technologijų pamokų dar dalyvavome matematikos, anglų kalbos, kuri čia yra viena iš 22 konstitucinių kalbų, pamokose. Mokėmės hindi kalbos, dainavome, šokome, žaidėme krepšinį ir, aišku, laimėjome, nes indai labiausiai mėgsta žaisti kriketą. Vienoje iš pamokų indų mokiniams kalbėjome apie tai, kad mokslininkai iki šiol nesutaria, kaip už tūkstančių kilometrų prieš daugiau nei 3 tūkstančius metų Indijos teritorijoje atsirado kalba, kurios žodžiai ir gramatika tokie panašūs į lietuvių. Lyginome lietuvių kalbą su senąja sanskrito kalba. Mokiniams labai patiko, kad nemažai žodžių ir skamba, ir reiškia tą patį tiek sanskrito, tiek lietuvių kalba, juk jos – vienos seniausių indoeuropiečių kalbų. Pamokoje mokiniai stebėjo pateiktis apie sanskritą ir lietuvių kalbą, mokėsi taisyklingai ištarti lietuviškus atitikmenis, piešė giminiškus žodžius, rašė juos abiem kalbomis, labai norėjo būti įvertinti. Daugeliui puikiai pavyko atlikti užduotis ir tai dar kartą įrodė, kokios panašios šios kalbos, o lyginamoji kalbotyra leido daugiau sužinoti apie indoeuropiečių kalbų prigimtį.
Teko lankytis ir SOS vaikų kaime, kur šeimynose gyvena po 8–10 vaikų, prižiūrimų vienos „mamos“. Vaikai yra visiški našlaičiai, jie mokosi socialinių įgūdžių, lanko mokyklą, kad galėtų užsitikrinti savo ateitį. Indijoje mokslas labai vertinamas, mokiniai daug skaito, dirba mokyklos bibliotekoje, siekia gerų rezultatų, nes išsilavinę žmonės gali daugiau pasiekti, užsitikrinti savo ateitį.
Kiekviena diena buvo vis kitokia, nemažai laiko teko praleisti gatvių spūstyse. Nei dieną, nei naktį nenutrūkstantis judėjimas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai chaotiškas, tačiau ir jis, kaip daug kas šiame mieste, turi savo darną. Žmonių gausa, nuolatos vykstanti gatvės prekyba, smulkusis verslas, kai pamatai šalia garsaus prekinio ženklo parduotuvės žmogelį, pasistačiusį savo siuvamąją mašiną, supranti, kad ši šalis sugebės pasiekti daug. Kvapai, garsai, blizgesys ir dulkės nepalieka abejingų, todėl į Indiją tikrai verta bent kartą nuvykti. Tai šalis, kuri nepalieka abejingų.
Rita Šimkuvienė, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė
