Lizdeikos gimnazijos pirmokai gidai su savo klasės draugais nusprendė nuvykti į Paberžę (Kėdainių rajonas), pamatyti vieno garsiausių gimnazijos mokinių – Algirdo Mykolo Dobrovolskio – Tėvo Stanislovo parapiją, kur jis ilgiausiai kunigavo, pagerbti jo kapą – Paberžės šventoriuje Tėvas Sanislovas ir palaidotas.
Žymiojo vienuolio kapucino, pamokslininko, misionieriaus, žydų gelbėtojo, tremtinio, dvasininko Tėvo Stanislovo gimimo 100 metų jubiliejų šiemet švenčia visa Lietuva. Lietuvos Respublikos Seimas 2018-tuosius paskelbė Tėvo Stanislovo metais. Gimnazijoje rengiama konferencija šiai sukakčiai paminėti. Gidai norėjo savo akimis pamatyti vietą, kur gyva garsaus kunigo erudicijos, dvasingumo, tolerancijos dvasia, pamatyti jo surinktą bažnytinio pavelo bei liaudies meno kolekciją. Tam tikra prasme mokytis, įgyti patirties, idėjų, kaip dera saugoti praeities vertybes. Taip pat buvo svarbu aplankyti garsųjį 1863-ųjų metų sukilimo muziejų – barono Stanislovo Šilingo, rėmusio 1863 m. sukilimą, dvarą.
Paberžė – Kėdainių ir visos Lietuvos dvasinės traukos centras. Nors Tėvo Stanislovo jau 13 metų nebėra, likę jo didelių, prasmingų darbų liudininkai: išpuošta bažnyčia, sutvarkytos parapijos kapinės, bažnyčioje, šventoriuje originalūs liaudies meno paminklai, bažnytinių drabužių ir ritualinių reikmenų muziejus, metalinių saulučių pavyzdžiai. Visus objektus gimnazistai muziejininkai, vedami gidės, iš eilės nuodugniai ir apžiūrėjo, grožėjosi, stebėjosi.
Lapkričio pabaigoje nekūrenamoj medinėj bažnytėlėj labai šalta, bet jauku, gražu. Čia viskas skoningai sutvarkyta, dera. Altorius, Svirskio drožti kryžiai, paveikslai, kabantys ant sienų, žibalinės lempos prie Kristaus kelio stočių, šviestuvai palubėje, klauptai prie altoriaus, kiti bažnyčios atributai atnaujinti, restauruoti, atkurti. Iš mūsų palydovės pasakojimo sužinota, kad daugelis minėtų daiktų rasti palėpėje, rūsyje, kitų bažnyčių sandėliuose, paprasčiausiuose šiukšlynuose, kur buvę išmesti kaip nebereikalingi. Tėvas Stanislovas viską rinko, taisė, prikėlė gyvenimui. Bažnyčios zakrastijoje surinkta, rodoma daug liturginių indų, varpelių, maldaknygių; ant sienų – metalinės saulutės, kurias vienuolis pats su pagalbininkais darė, daugeliui dovanojo, kitus mokė pasigaminti. Saulutė pagoniška, o jos viršūnėje krikščionišką simbolį (kryžių) iš skardos iškirpę sovietmečiu „apgaudavo“ komunistų ideologus.
Kitoje patalpoje – spalvingų procesijų žibintų rinkinys. Žibintai būdavo naudojami procesijų metu, dažniausiai – Žemaitijoje. Beveik kiekvienas iš žibintų turi porą. Atskirą istoriją išgirdome, kaip žibintus restauravo. Po to ėjome į svirną, kur sukabinti arnotai, stulos, kiti dvasininkų, laikančių šv. Mišias, drabužiai. Kai kurių jų amžius – du šimtai metų. Lankėmės Tėvo Stanislovo namuose, špitolėje, cėlėje. Čia sienos puoštos raktų, spynų, varinių puodų rinkiniais. Kambariuose išsaugoti senoviniai baldai, kiti liaudies buities rakandai. Viskas surinkta, sutvarkyta, atnaujinta, kad išliktų, kad primintų praeitį. Tėvas Stanislovas vertino, rinko visa, kas padaryta žmogaus rankų. Akivaizdu, kad jis buvo apdovanotas gebėjimu komponuoti, sukurti ir sudėlioti taip, kad būtų jauku, unikalu, lietuviška, nepaprastai paprasta, sakralu. Pasak gimnazistės Aretos Bartoševičiūtės, stebėtina, kad vienas žmogus gali nuveikti labai daug, svarbu turėti ryžto ir noro, geros valios. Apžiūrėję objektus, visi nuskubėjo pagerbti Tėvo Stanislovo kapo, kur stovi daugiau nei penkių metrų aukščio ąžuolinis kryžius su išdrožtais trimis mazgais, simbolizuojančiais vienuolių neturtą, skaistumą ir paklusnumą.
Paberžė – ramiausia vieta Lietuvoje. Prieš kelerius metus geologai būtent čia įrengė seisminę stotį, registruojančią viso pasaulio žemės drebėjimus. Ramu, gražu, dirba puikios moterys, pasakojančios apie įžymiąją asmenybę, besistengiančios laikytis Tėvelio priesako, kad Paberžė turi būti atvirta paprastiems žmonėms. Gaila tik, kad nebėra jo paties, kiekvieną vienodai maloniai pasitinkančio, išmintingą žodį kiekvienam asmeniškai pasakančio...
Kitas dėmesio vertas objektas – garsusis 1863 metų sukilimo muziejus. Jis įkurtas 1793 metais pastatytame barono Stanislovo Šilingo dvare. Šioje vietoje kunigas Antanas Mackevičius surinko 250 sukilėlių būrį, stojo į kovą prieš neribotą caro Rusijos valdžią, baudžiavą ir dvarininkų savivalę. Dvare abu vyrai tardavosi apie sukilimo organizavimą – baronas rėmė sukilimą. Gimnazijos gidai apžiūrėjo sukilėlių ginklų, asmeninių daiktų, dokumentų pavyzdžius, lietuvių grafikų, tapytojų kūrinius, įamžinančius 1863 m. sukilėlių atminimą, modernizuotų, restauruotų 65 unikalių žibalinių lempų kolekciją.
Kėdainių krašto muziejaus gidė ekskursijos pabaigoje pirmokus, ištvėrusius Tėvo Stanislovo „saugotuvių“ – bažnyčios, senosios klebonijos bei svirno – šaltį, apdovanojo – dvaro II aukšte parodė S. Stonio filmą apie vienuolį kapuciną „Atverti duris ateinančiam“.
Būtinai reikės čia sugrįžti šiltą vasaros dieną su tėveliais, artimaisiais, giminaičiais.
Lietuvių kalbos mokytoja Alvydė Panova
