Get Adobe Flash player

Radviliškio rajono Jaunųjų filologų konkurso laureatės (Literatūros mokslo ir kritikos sekcija), Lizdeikos gimnazijos 4D klasės mokinės Alainos 32329_2 Štreimikytės darbas (mokytoja L. Verbickienė)

GĖLĖS MOTYVAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE

„Nors aš nuvargus ar nuliūdus būčia,

Čia mane prakalbin kožnas kvietkelis“

A. Vienažindys

 

Biologai teigia, kad pasaulyje yra apie 400000 įvairių augalų rūšių. Gėles augino senovės persai, egiptiečiai, romėnai, kurie žydinčių gėlių žiedais puošdavo šventyklas, didikų namus, aukodavo jas dievams, todėl mokslininkų nestebina tas faktas, kad Kretos saloje rastas 5000 metų senumo rožės atvaizdas. Iki mūsų dienų išlikę pasakojimai apie vieną pasaulio stebuklų – kabančius Babilono sodus, į kuriuos iš visos senovės Romos imperijos buvo gabenami įvairūs augalai: granatai, vijoklinės rožės, vandens lelijos, figos, riešutmedžiai, migdolai ir daugelis kitų. Lietuva taip pat nuo seno vadinama kryžių ir darželių šalimi. Senovės lietuviai daugelį augalų laikė šventais. XIX a. vienuoliai į Lietuvą atvežė rūtą, bijūną ir kitų gėlių. Daug gėlių buvo sodinama dvarų ir vienuolynų parkuose. Šiuo metu šalyje savaime auga ir auginama per 2000 augalų rūšių, kurių daugelis savo grožiu mus keri nuo ankstyvo pavasario ligi vėlyvo rudens pievose, laukuose, pakelėse, o žiemą – mūsų namuose.

Gamta visais laikais buvo labai svarbi žmogui. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir ramybės šaltinis, harmonijos pavyzdys, įkvėpimo šaltinis. Žmonės gamtą laikė savo namais, kuriuose jie rado dvasinį prieglobstį, kad ir kas benutiktų. Turbūt todėl gamtos tematika tokia svarbi menininkų kūryboje. Lietuvių rašytojai savo kūriniuose vaizduoja paprastą žmogų, kuris, pavargęs nuo pilkos kasdienybės ir buities, turi galimybę pasigėrėti tobula gamtos spalvų, formų, garsų bei kvapų harmonija ir pajusti dvasios pilnatvę, laisvę. Vienas ryškiausių švietimo epochos atstovų, Mažosios Lietuvos poetas K. Donelaitis epinėje poemoje „Metai“ vaizdavo glaudžią sąsają tarp būrų gyvenimo bei gamtos. Gamtos grožis taip pat ryškiai vaizduojamas A. Baranausko lyrinėje poemoje „Anykščių šilelis“ bei daugelyje kitų plačiai žinomų lietuvių autorių kūrinių. Būtent dėl to, kad lietuviai taip myli gamtą, randa tiek daug jos sąsajų su žmogumi, nusprendžiau analizuoti, kaip vaizduojamos įvairios gėlės lietuvių literatūroje, kokios gėlės dažniausiai vaizduojamos, kokios savybės joms būdingos, ką jos simbolizuoja.

„Lietuvių senieji papročiai, liaudies dainos rodo labai senos kultūros tradicijas, kuriose viešpatavo Gyvybės medžio, žmogaus ir gamtos bendrumo pasaulėjauta. Gamtos ir žmogaus gyvenimo ritmo paralelizmas ypač ryškus liaudies dainose”, – teigia J. Trinkūnas straipsnyje ,,Vainiko simbolika baltų kultūroje“. Lietuvių liaudies tautosakoje, ypač dainose, raudose, dažnas gėlės motyvas. Šalia įprastų tautosakinių veikėjų: mergelės, bernelio, motinėlės, tėvelio, yra daug augalų, ypač žydinčių gėlių. Piešiama paralelė tarp žmogaus ir gamtos objekto: sūnelis nuolat lyginamas su bijūnu, dobilėliu, o mergaitė – su pinavija, lelijėle, svotai – su gvazdikais. Augalai glaudžiai susiję ir su spalvų simbolika: raudona rožė, radastas tradiciškai simbolizuoja kraują, mirtį, lino pluoštas gali būti geltonos ar baltos (ypač turint omenyje šviesius plaukus), o žibuoklė arba rugiagėlė – mėlynos (pirmiausia akių) spalvos etalonas. Taigi žydintys augalai lietuvių tautosakoje labai svarbūs, saviti. Nors jie gyvena savo gyvenimą, bet yra susieti su tautosakos veikėjų gyvenimu, darbais, jausmais.

Žydinti gėlė – ne tik gamtos, bet ir kultūros, literatūros ženklas, todėl žiedo įvaizdis yra vienas pagrindinių kartojamų įvaizdžių lietuvių literatūroje. V. Mačernio ,,Vizijos“ – reikšmingiausias poeto eilėraščių ciklas. ,,Septintoji“ vizija – apsvaigimo būsena, kurią sukelia tamsus vynas ir šviesios gėlės. Visa tai ,,paliejo srovėmis kvapus svaigius“. Tą pačią būseną sukelia ir prisiminimai, kuriuose – legenda apie karalių gėlę, išviliojusią lyrinį subjektą iš namų į pasaulį. Jis išeina ieškoti ,,pasakiškos karalių gėlės“ – stipriųjų ir išrinktųjų gėlės. Jos ,,rožiniai lapeliai“ išduoda ,,karalių gėlės“ spalvą (rožinė, rausva, raudona – ne tik karalių, bet ir dievų spalva). Gėlės lapeliai užkrinta lyriniam subjektui ant veido ir širdies, suteikdami jam kūrybos dovaną. Eilėraščio žmogus pasidalina ,,karalių gėle“ su silpnaisiais ir parneša ją į namus. Kartu su ja parnešama žodžio, kūrybos dovana, kurios neturėjo senieji namai. Gėlė V. Mačernio kūryboje – kūrybinių galių ir kūrybos nemirtingumo simbolis. Poeto Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje ,,Ištariau gyvenimą“ gėlė simbolizuoja prasmingą būtį. Lyrinis subjektas gėlę vadina ,,banalia“, bet ši gėlė yra unikali, kadangi iš kasdienybės ir žemės dugno kelia rausvą žiedą. Rausvumas – tai grožio ir gyvybingumo sintezė. Gėlės žydėjimas Just. Marcinkevičiaus lyrikoje metaforizuojamas kaip žmogaus gyvenimas ir savo būties pilnatvės patyrimas. H. Radausko lyrikoje į gamtos pasaulį veržiasi modernaus – žmogaus pasaulėžiūra. Eilėraštyje ,,Miesto sode“ lyrinis subjektas liūdi dėl trumpučio ir bevaisio gėlės žydėjimo miesto sode, nužydėjusi gėlė pavirsta mediniu šachmatų arkliuku, o eilėraštyje ,,Stebuklas“ gamta atsiveria kaip stebuklas – tarnaitė stebuklingai pražysta lyg gėlė. J. Degutytės eilėraščiai apie gėles yra metaforiški tekstai apie meilę ir kančią, džiaugsmą ir liūdesį, gyvenimo prasmę ir likimą. Poetės vaizduojamos gėlės, kaip ir žmonės, ragina įprasminti gyvenimą, išdidžiai susitaikyti: ,,mylėti – tai duoti ir suprasti“. Taigi, gėlės įvaizdis lietuvių literatūroje yra gana dinamiškas, nes rašytojai paverčia ją vis kitokia poetine figūra: simboliu, alegorija, metafora, personifikacija, paralele, palyginimu ir t. t.

Rūta. Pats rūtos (lot. Ruta graveolens) motyvas lietuvių tautosakoje neturėtų būti labai senas, tačiau neatmestina, kad ši žydinti gėlė į lietuvių tautosaką atėjo iš kitų kraštų dainų tradicijos, nes rūtos vardu seniau galėjo būti vadinami skirtingi augalai. Viena liaudies legenda byloja, kad rūta išdygo iš Kristaus kraujo ir ašarų, nulašėjusių ant žemės meldžiantis Alyvų kalne, kita – jog į rūtos augalą Jėzus pasivertęs tuo metu, kai jį su Motina persekiojo Poncijus Pilotas. Rūtos Lietuvoje atsirado XVI a. Iš pradžių augintos vienuolynuose ir dvaruose, tik vėliau jos prigijo kaimuose. Lietuvių liaudies dainų tradicija liudija, kad XVIII–XIX a. rūta jau buvo tapusi vienu svarbiausių gėlių darželio žolynų: ,,Rūta žalioj, / Jau vakaras vakarėlis, / Rūta žalioj. / Rūta žalioj, /Puolė saulė ant medžių, / Rūta žalioj”. Senojoje dainų tradicijoje visas mergaitės gėlynas dažnai vadintas „rūtų darželiu”. Tiesa, kai kuriose dainose jas pakeitė kiti augalai, pavyzdžiui, levandos (levandrėlės), meirūnai ar rožės. Ypatinga pagarba rūtoms atsispindėjo ne tik dainose, bet ir sodžių gėlynuose. Pasak Z. Gudžinsko, rūtoms darželiuose dažniausiai skirdavo garbingiausią vietą: ,,Oi tu rūta, rūtele žalioji, / Kodėl nežaliuoji žiemą, vasarėlę, / Kodėl nežaliuoji žiemą, vasarėlę?“ A. Vareikytė straipsnyje ,,Rūtos simbolinės prasmės mūsų tradicinėje kultūroje ir šeimos gyvenime“ teigia, kad Lietuvių liaudies dainyno kataloguose rastume apie 100 anoniminių dainų tipų, kuriuose naujai, bet remiantis folkloro tradicija, plėtojami rūtų, rūtų vainiko, rūtų darželio motyvai. Šioje poezijoje gėlynai vaizduoti keleriopai: jie apdainuojami kaip merginų pomėgis ir poilsio vieta, kartais jais tiesiog grožėtasi, stengtasi kuo detaliau nupasakoti, kas juose auginama, rūtų darželis net lyginamas su rojumi. Neretai vėlyvosiose lietuvių liaudies dainose buvo susitelkiama ir į moralizavimą: gan griežtu tonu primenama, kad mergelės turi ir darželius gražiai prižiūrėti, ir savo dora pasirūpinti, antraip nepateksiančios į dangaus karalystę. Kartais mergelės dainose rūtelės negerbia, nemyli: „Rūtų vainiką nuimtai / Ir purvynėlin įmestai“. Galbūt todėl, kad rūta visada būdavo mergelių gėlė, jos į pastarąją sudėdavo visas savo viltis ir svajones, todėl, kai mergelėms tekdavo nusivilti, jos pirmiausia pyktį išliedavo ant žalios rūtelės, kuri simbolizuoja mergelės nekaltybę, ištikimybę. Jauna mergelė savo rūtų darželyje būna laiminga arba verkia, liūdi. Dažnoje dainoje „skaisčios rūtelės“ būna „nuimtos, nupjautos, sutryptos“. Mergelė liūdi savo „rūtų vainikėlio“, kaip jaunų, praėjusių dienų prisiminimo. Rūtų įvaizdis neatskiriamas nuo mergelės jaunų dienų, jos gyvenimo. Vieno originaliausių lietuvių poeto K. Binkio ciklo ,,Utos“ eilėraštyje ,,Rūta“ mergina šypsodamasi skina rūtas, nes ,,Šią naktį bernelio yr būta“. Ji nerimauja, kad niekas nesužinotų tiesos, nes gresia didelė gėda. Kitame eilėraštyje ,,Mano rūtos baigia džiūti“ mergelė laukia grįžtančio bernelio ir nerimauja, kad jam grįžus rūtų darželis bus išnykęs nuo sausros: „Ką sakyt kai bernužėlis / Vėlų vakarą paklaus: / „Kaipgi rūtos, kaipgi gėlės?“- / Kaip paslėpsiu ašarėles / Nuo veidelio neramaus?“ Be rūtų vainikėlio neįsivaizduojamos lietuviškos vestuvės, taigi ir mergužėlės vainikėlį įsivaizduodavo kaip vestuves: nebus vainikėlio, nebus ir vestuvių: ,,Kukavo gegutė, / Džiaugės vasarėlė, / O mergelė verkė / Rūtų vainikėlio“. Taigi rūtų vainikas, tapo simboliu ir vestuviniuose papročiuose. Iš rūtų pinti vainikus pradėta vėliau nei iš Gyvybės medžio. 1889 m. Davainis-Silvestraitis rašė: „prisineša ant kalno žolių, dobilų, žirniukų, pinavijų, visokių gvazdikų, razetų, jurginų, mėtų, linukų ir kitų žolių nuo pievos... ir dainuoja: ,,Švento Jono vakarėly / Pyniau rūtų vainikėlį / Iš visokių žolelių, / Iš visokių lapelių, / Ir iš dilginėlių, / Ir iš erškėtėlių, / Ir iš visokių medelių“. Rūta „kaip vestuvių apeigų atributas nustelbė ankstesnę ąžuolo ir liepos simboliką. Pamažu rūta įgavo išskirtinę prasmę ir perėmė kitų žolynų ir gėlių simbolizmą, užgožė jas“. Prie rūtų darželio temos aktualinimo daug prisidėjo A. Vienažindžio eilėraštis - daina „Kaip gi gražus gražus rūtelių darželis“ ir U. Tamošiūnaitės eilės „Pavasarėlio ramumas dienų“. Šių dviejų kūrinių motyvai įvairiomis variacijomis pasikartoja daugelyje vėlyvųjų dainų. Žinoma, ypač svarbus rūtos simbolis Maironio eilėse:

Kad galva kaišysi, įsek tu rūtelę!

Meiliausias papuošalas – rūta žalioji:

Su jąja prisiekia mylėti jaunoji;

Laimužės šviesios ir vilties ji gėlelė.

Tarp rūtų, sesute, tu tankiai dūmoji!..

Lietuvei pritinka tik rūta meilioji.

Maironio ir P. Vaičaičio eilėse rūtų darželiuose dainuojančios sodžiaus mergelės tapo svarbia tautinio kraštovaizdžio emblema, kuri plėtota ir XX a. poezijoje, tremtinių dainose. Vienas iš vėlyviausių rūtos motyvo aktualizavimo pavyzdžių – 2000 m. išėjusi Vytauto Naraškevičiaus liaudies dainų poema „Žalioji rūtelė“.

Taigi rūta lietuvių literatūroje siejama su jaunyste, skaistumu ir dora, į ją merginos sutelkdavo visas savo viltis ir svajones.

Lelija. Lietuvių kūryboje dažnai galima sutikti ir leliją (lot. lilium). Ši gėlė dainose kaip ir rūta dažniausiai siejama su jaunyste, tapatinama su grožiu, gaivumu: „Oi augin močia dukrelę, / Kaip gražią lelijėlę“. Lelija dažnai tampa mergelės simboliu, ji taip pat vaizduojama kaip skaistybės simbolis, tapatinama su Marija. Baltoji lelija yra nuo senovės plačiai paplitęs šviesos simbolis, o religiniame kontekste - tai tyrumo, nekaltumo ir mergystės simbolis (vaizduojant Mariją, pvz: per arkangelo Gabrieliaus apsireiškimą). Būtent dėl rūtos ir lelijos panašumo žmonės sukūrė tokių dainų, kuriose šios gėlelės minimos kartu: ,,Palaistyk rūtą vyneliu, / O leliją vandeniu: / Prigis rūtelė iš šaknų, / O lelijėlė iš lakštų“. Leliją galima sutikti ir liaudies pasakose, tokiose kaip „Nakties stebuklas“, kurioje pasakojama apie pono dukrą, kurią tėvas vertė išsirinkti vyrą. Kai pasirinko neturtingą dvaro sodininko sūnų, karaliaus sūnus, kuris taip pat norėjo gražuolės rankos, supyko ir prievarta išsivežė mergelę į savo rūmus. Mergelė „pradėjo taip raudoti, kad iš skausmo plyšo jai širdis. Rytojaus dieną žmonės pamatė ant jos kapo išdygusią puošnią gėlę, kurią praminė karališkąja lelija. Didingi žiedai iškilo į saulę, kalbėdami apie gražiąją pono dukterį ir jos nelaimingą meilę“. Lelija dažnai minima ir literatūroje. K. Binkio eilėraštyje ,,Vandens lelija“ iš ciklo ,,Utos“ akcentuojama balta lelijos spalva, nors ji auga tarp purvinų maurų, ji baltesnė už balčiausią sniegą. Lelija taip pat personifikuojama: ,,Ji vis sapnuos paskendus miega –‘‘. J. Degutytės eilėraštyje „Lietuva“ lyrinis subjektas vardina Lietuvos sudedamąsias dalis: „Lietus laukimas laimė lelija liepų svaigus kvepėjimas“,- viskas sutelpa į šį vardą. V. Palčinskaitės eilėraštyje „Baltajame eilėraštyje“ lelija pražysta: „Baltas rudenėlio rūkas. / Baltas paukštis. / Krikšto rūbas. / Pirmo šerkšno lelija, / Žydinti kambaryje Lelija.“ Kitokia – raudona lelija minima ir J. Vaičiūnaitės eilėraštyje „Raudona lelija“: „Iš tuščių vienuolyno kiemų, iš senų apleistų kapinių / tau nešu tą raudoną taškuotą leliją, / tą velnio sėklą, / tą kančioj prasiskleidusią ugnį“. Raudonoji lelija – gėlė, pražystanti dideliu raudonu žiedu. Ji simbolizuoja antgamtišką, magišką jėgą, primenančią velnio sėklą ir ugnį. Magišką, paslaptingą, švytinčią leliją vaizduoja ir rašytoja J. Ivanauskaite romane „Mėnulio vaikai“: „It procesija pro šalį visu savo puošnumu praplaukė vasara – rytais, praplaukiančiais pašėlusiu paukščių čiulbesiu, žemuogėmis kvepiančiais vidudieniais, šiltomis liūtimis, popietiniu čiobrelių snauduliu, purpuriniais saulėlydžių ežerais, prieblandoj švytinčiom lelijom...“ Magiškų, mistinių savybių lelijai suteikia ir J. Aistis eilėraštyje „Kūrimo valanda“: „Šilta pavakarė, tartum lelijų kvapsnis, / Pasklidusi svaiginančiu kvaitu“. Nors J. Ivanauskaitė ir J. Aistis leliją sieja su sutemomis, pavakare, tačiau ji gali būti ir aušros simbolis, kaip kad V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje „Margi sakalai“:

Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,

Iš josios vainiko nuskinsim leliją –

Ir miegančios žemės laukus ir uolynus

Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.

 

Taigi, lietuvių literatūroje lelija vaizduojama daugialypiai. Religiniame kontekste ji tyrumo, nekaltumo ir mergystės simbolis, lietuvių tautosakoje ji simbolizuoja tyrą, tačiau nelaimingą meilę, poezijoje ji reprezentuoja stiprią magišką jėgą, vieniems ji primena sutemas, kitiems, priešingai – aušrą.

Rožės. Rožės (lot. rosa) – vienos nuostabiausių gėlių, savo grožiu džiuginančios kiekvieno akį. Nors dažnai pabrėžiamas ir jų grožis bei nuostabus kvapas, lietuvių liaudies pasakoje „Karalienė rožė“ našlaitė už savo dosnumą ir gerą širdį gavo dovanų rožę, kurios kvapas buvo toks nuostabus, kad jam negalėjo prilygti jokia kita gėlė pasaulyje. ,,Trumpai težydi rožės,“ – į šių žodžių reikšmę subėga visos Šatrijos Raganos apysakos ,,Sename dvare“ mintys, prasmės, išgyvenimai, subtilūs nutylėjimai ir nuojautos. Tai kulminacija, vainikuojanti ne tik abi įžangas, bet ir visą kūrinį. Rožės – tai žmogaus gyvenimas, laikinas, trapus, o rožių žydėjimas – vertybė, nes ,,baltuojantys pumpurai“, ,,baltavo žiedai“, ,,baltais lyg sniegas lapeliais.“ Jas veikėja Irusia lygina su mamate, ryški rožių ir mamatės paralelė, tačiau rožės težydi trumpai. Taigi Šatrijos Ragana – bene pirmoji lietuvių literatūroje XX amžiaus pradžioje įprasmina rožių žydėjimo motyvą ištardama skaudžią žmogaus egzistencijos tiesą, kad viskas šioje žemėje laikina.

Rožės – lepūs augalai, jos auga tik saulėtose vietose ir apsaugotos nuo šiaurės vėjų ir skersvėjų. Būtent šios savybės dažnai padiktuoja ir gėlių charakterį literatūroje. Maironis eilėraštyje „Neužmirštuolė gėlė“ pabrėžė rožės opumą ir puikybę: ,,Man tinka tas žiedas, kurs žydi blaiviai / Ir auga netoli vandens; / Nepuošia jį rūbai kaip rožę puikiai, / Dėl to ir nebijo rudens“. Taip pat apie rožės puikybę jis rašė: „širdis bijo rožės ir josios puikybės“, šitaip suteikdamas gėlei neigiamų savybių. Neoromantikė S. Nėris, pati dievinusi rožes, eilėraštyje „Raudona rožė“ pabrėžė šios gėlės aistrą ir nuodėmingumą: ,,Karmen dainavo meilę pražūtingą, / Gyvenimą be prietarų ir baimės. / Ir siūlė rožę man raudoną, nuodėmingą, / Užburtą širdimi ir laime.“ Taip poetė atskleidė šios gėlės mistines savybes. J. Aistis eilėraštyje „Rožė“ taip pat atskleidžia gėlės išskirtinumą, grožį, tačiau joje įžvelgia ir gėlą bei viltį, nes gėlė įgauna naują savybę, ji – neįteikta: ,,Aš niekad nemačiau tiek kraujo suplūdusio / Nei žaizdoje, nei vakare prieš lietų, / Kaip neįtikėtinos rožės skruostuose ir lūpose, / Taip, rodos, imtų mano gėlą ir jai išlietų!” Eilėraštyje „Pasaulio vidury“ lyrinis subjektas sustoja „Po laukiniu rožės krūmu“, nes čia šviesi diena ir atrodo, kad sustoja laikas. J. Vaičiūnaitės eilėraščio „Baltosios eilės 1“ neįprastu impulsu tapo pilkoji rožė. Įprasta kalbėti apie raudonas, baltas, geltonas rožes – jos yra grožio idealas, o dažniausiai minima literatūroje raudona rožė yra dar ir gyvybingumo, aistros simbolis. Pilkoji rožė savo forma primena tai, kas būdinga įprastų spalvų rožėms, o pilkumas suteikia šiai poetinei figūrai visai naują turinį. Pilkosios rožės reikšminis dviprasmiškumas sakytum išprovokuoja netikėtą poetės jauseną, kurios išreiškimui pasitelkiama vaizdų grandinė: „Miglų pilkoji rožė, / sūkuriuojanti / iš miesto / prietemos, drėgmės, rudens / pilkoji rožė rūko žolę / virš juodų šakotų / parko medžių“, taip netikėta gėlės spalva tarsi atskleidžia neįprastą, labai nutolusių reiškinių sąryšį, išryškėja žmogaus gyvenimą lydintis pasikartojimų ritmas. Tradiciniame poezijos kontekste pilkumas nėra teigiamas bruožas, tačiau J. Vaičiūnaitės eilėraštyje šis bruožas palaipsniui įgyja teigiamą vertinimą. Tad pilkoji rožė yra tarsi miglų ir rūko sūkurys virš parko medžių. J. Degutytės eilėraštyje ,,Purpuru atsivėrusi“ poetė laukinę rožę paverčia moters metafora. Purpuras – tai prabangos ženklas, tai kilmingųjų spalva, o atsivėrimas – ypatingos brandos ženklas. Rožė auga neįprastoje aplinkoje, primenančioje kilmingos damos pilį, kurioje gėlė jaučiasi vieniša ir išdidi. Rožė, žydėdama purpuru, karališkai atsiveria gyvenimui, skleisdama meilę, gerumą, bet tas atsivėrimas atneša mirtį. Gėlė tarsi palaimintoji moteris, paaukojusi savo gyvenimą, ramiai sapnuoja ,,per ūkiančią pūgą“, o nutylėjimai palieka daug vietos apmąstymams.

Taigi rožė simbolizuoja daug neigiamų žmogaus savybių: opumą, puikybę, nuodėmingumą, tačiau kai kurie kūrėjai mato ir jos išskirtinumą, grožį, įžvelgia gėlą bei viltį, rožės žydėjimas laikinas, todėl siejamas su žmogaus gyvenimu, jo dvasine branda ir pilnatve.

Žibuoklė. Vienas labiausiai žinomų vaikiškų eilėraščių „Tau, mano mamyte“, kurio autorius prieštaringai vertinamas K. Kubilinskas vaizduoja žibuoklę (lot. hepatica). Ji simbolizuoja pavasario pradžią, gamtos išsilaisvinimą iš žiemos sąstingio. Apie žibuoklę, kaip neatsiejamą pavasario pradžios simbolį, savo eilėraštyje „Pavasaris“ rašo ir J. Aistis: ,,Niūri, pajuodusi velėna / Žaliomis adatomis kiūto, / Pašlaitėje žibutė mėlyna / Ir upeliuko perlai kruta.“ Eilėraštyje „Karūna“ žibuoklių keras aristokratiškai lyginamas su karūna: „Žibuoklių keras / Spindi kaip karūna rūke / Ant Vilniaus kalvos“. K. Binkis eilėraštyje „Žibuoklės“ iš ciklo ,,Utos“ metaforiškai pamini ir šių gėlių išskirtinį kvapą: „Žibuoklių kvapas ore plauko“. Išskirtinis gėlių kvapas toks stiprus, kad tylioji naktis lieka be žado.

Taigi žibuoklės ne taip dažnai minimos lietuvių literatūroje, tačiau nuolatos siejamos su pavasariu ir džiaugsmu.

Ramunės. Ramunės (lot. matricaria) labiau žinomos kaip vaistažolės, tačiau jos literatūroje taip pat vaizduojamos ir kaip gėlės. J. Baltrušaitis eilėraštyje „Ramunėlė“ šį augalą piešia kaip skaistų, tyrą, nepasiduodantį, pakylantį iš dulkių („Ramunėle tu baltoji / Kad išpuoštum mano kelią, / Tu iš dulkių atsistoji, / Skaisčią pakeli gatvelę...“) ir teikiantį vilties bei džiaugsmo žmogui („Skausmo ilgesys nurimo, / Ir krūtinė jau nebijo / Kryžiaus žemės ištrėmimo...“, „Ir širdis tik klauso tyliai, / Ką tu giedi mano dvasiai...“). S. Nėriai ramunės eilėraštyje „Grįšiu“ primena žiemą, išraižytus šalčio langus: „Šaltis išraižys languos / Tulpes, ramunes.“ J. Baltrušaičio filosofiniame eilėraštyje ,,Būties psalmė“ ramunėlė iškyla kaip laikinumo simbolis, nes ji nužydėjusi nuvysta. Ramunėlė personifikuojama, į ją kreipiasi kalbantysis - filosofas, išmintingas žmogus, prašydamas ramunėlės neliūdėti.

Taigi ramunė lietuvių literatūroje – ne tik laikinumo, bet ir vilties ženklas.

Rugiagėlė. Dažnai Lietuvoje randama gėlė – rugiagėlė (lot. centaurea cyanus). Anot lietuvių liaudies pasakos „Artojo gėlė“, šio augalo sėklų baudžiauninkui papylė žiaurus ponas, atėmęs jo senuosius namus ir liepęs miške išrauti kelmus, išdirbti žemę bei pasėti javus. Baudžiauninkui už pavogtą duonos kepalą turėjęs atidirbti velnias, kurio padedamas žmogus išrovė kelmus, pasėjo javus ir pasistatė naują namą. Ponas, pamatęs, kad baudžiauninkui taip gerai sekasi, panoro iš jo atimti visą derlių, tačiau velnias paprašęs pasiimti rugiagėles. Ir kai ponas nuėjo į kluoną, pamatęs velnią išsigando ir pasislėpė šiauduose tarp nupjautų rugiagėlių, tada velnias sujuosė visus šiaudus virve ir nugarmėjo į pragarą kartu su ponu. O už pono pavogtus javus baudžiauninkui velnias davė maišą auksinių. Būtent todėl, pasak pasakos, artojai ir pakenčia savo laukuose rugiagėles, kurios laikui bėgant gali praversti. Poetas J. Baltrušaitis rugiagėles sieja su jaunomis merginomis, kadangi iš šių gėlių pinami vainikai: „Bus linksma jaunuolė, kolei / Rugiagėlės žydi...“ Poetas eilėraštyje „Rugiagėles“ šias gėles lygina su dangaus mėlyne: „Mėlynos akytės, / Jūsų žydris – iš padangės / Trupinytis nukritęs!..” K. Binkis eilėraščių cikle ,,Utos” irgi mini akį rėžiančią, išskirtinę šių gėlių spalvą: ,,Daugiau nieko nebmatysi,- / Vien tik mėlyna akyse.” Žiūrėdamas į šią gėlę žmogus tenori nusijuokti ir būti laimingas.

Taigi rugiagėlės, panašiai kaip ir rūtos, siejamos su jaunomis merginomis, taip pat akcentuojama šių gėlių ryški spalva.

Aguona. Aguonos (lot. Papaver) auginamos daugiau nei 3000 metų, šios gėlės dažnai siejamos su burtais, nes iš jų gaminami amuletai ir talismanai, skirti pritraukti meilę ir sėkmę, turbūt todėl šios gėlės taip pat siejamos su merginomis. K. Binkio eilėraštyje ,,Aguonėlės” šios gėlės duoda impulsą puikiai nuotaikai: ,,Visas kraštas – vienos gėlės! / Ar čia žemė ar čia rojus?- / Ugniaspalvės aguonėlės / Tik liepsnojas, tik liepsnojas...“ S. Nėries eilėraštyje ,,Piemenaitė” mergina puošiasi aguonos žiedu: ,,Man aguonėlė už kasų”, tačiau karo metų eilėraštyje „Mano vaikelis“ šios gėlės tampa blogio ir skausmo simboliu: „Jam apie duoną jie dainuos, / Pasaulio sielvartą dėl jos.“ Kitame S. Nėries eilėraštyje „Šokėjos“ aguonos minimos dėl savo gyvybingos spalvos: „Ugninės aguonos“. J. Degutytės eilėraštyje ,,Pražydus aguonai“ akcentuojamas žiedo skleidimosi momentas. Ką tik pražydusi aguona yra drąsi, tikinti stebuklinga savo neseniai užgimusio žiedo galia. Ji nebijo piktųjų gamtos jėgų, ji simbolizuoja meilę visam pasauliui: ,,Tik aguonai negėda / parodyti savo meilę pasauliui“. Meilė tampa jos jėga ir atrama.

Taigi lietuvių literatūroje akcentuojama ryški aguonos spalva, ši gėlė tampa gėrio arba sielvarto simboliu, ji gali parodyti pasauliui, kaip galima gyventi, kad nebūtina gėdytis meilės.

Kitos gėlės: Lietuvių literatūroje vaizduojamos ir kitos gėlės: purienos (lot. caltha), amarilis (lot. amaryllis), neužmirštuolės (lot. myosotis), snaputis (lot. geranium), hortenzija (lot. hydrangeaceae), ciklamenas (lot. cyclamen), katilėliai (lot. campanula) ir kitos. A. Vienažindžio eilėraštyje ,,Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“ – mergelė džiaugiasi savo rūtų darželyje augančiais žolynais, tai lelijos, pinavijos, jurginai, rožės, mėtos, gvaizdikai, nasturtos, žirneliai ir t. t. Tarp šitų gėlių gražiausia gėlė – mergelė, kuri tarsi karalaitė dainuoja kaip lakštingalėlė, nes dar nepažino vargų ir bėdų. J. Degutytė eilėraštyje „Troškulys“ džiaugiasi pavasariniu gamtos atbudimu, kai viskas aplink gurgena, krykštauja, skardena, o laukuose „Purienos gėrė ir neužmirštuolės“. Piešdamas idilišką namų natiurmortą lyrinis subjektas eilėraštyje „Amarilis“ džiaugiasi ant palangės žydinčiomis gėlėmis: „Hortenzija, snaputis, amarilis“. Eilėraštyje „Ciklamenas“ gėlė įkurdinama ligonio palatoje, epitetais nusakoma jo spalva: „rausvas, žalias, tamsus, perlamutrinis“, o žiedlapiai „saulėlydžio spalvos, lengvais drugelių sparnais skrenda“. J. Vaičiūnaitės eilėraštyje „Mėlynieji varpeliai“ ši pavasarinė gėlė pralinksmina lyrinį subjektą: „Aš girdėjau: jie tyliai aidi, / bet ėjau toliau ir šypsojaus“. S. Nėries kūryboje sutinkame nemažai gėlių, bet tik pienė iš eilėraščio ,,Pienė“, gimusio pagal M. K. Čiurlionio paveikslą, atsiveria ne vien kaip gamtos ženklas, bet ir kaip daugiaprasmis simbolinis vaizdas, artimas alegorijai. Lyrinis subjektas kreipiasi į pienę deminutyvine forma – ,,nuostabi gėlele“. Tai įrodo jautrų ir rūpestingą eilėraščio žmogaus požiūrį į gėlę. Baltagalvė pienė – brandumo ženklas, ji subrandinusi sėklą, pasiruošusi apsėti naują gyvybę. Taip atskleidžiama žmogaus ir moters gyvenimo paralelė. Pirmoji netenka gelsvų lapelių, antroji, įžengusi į moterystės etapą, – geltonųjų kasų. Lyrinis subjektas kreipiasi į gėlelę: ,,nuostabi gėlele“, jam gaila ir gėlės ,,baltos galvelės“ ir ,,savo vargo jaunystėlės“. Karo akivaizdoje gėlės ir žmogaus likimai tampa vienodi, nes karas – viso pasaulio nelaimė. Taigi, lietuvių rašytojai mėgsta vaizduoti ir rečiau matomas ir auginamas gėles, kurios tampa ne vien gamtos ženklais, bet ir simboliais.

Lietuvių literatūros kritikas A. Tamošaitis teigė: ,,Gamtinis pavidalų kaitos, gyvenimo trumpalaikiškumo suvokimas visose tradicijose įgyja archetipinę figuratyvinę formą – tai žiedo, žydėjimo ir byrančių žiedlapių kaip žmogiškosios lemties metafora”. Tai patvirtina lietuvių literatūra, kurioje vaizduojamos įvairios žydinčios gėlės. Dažniausiai vaizduojama gėlė, be abejonės, yra rūta, kuri simbolizuoja jaunystę ir nekaltybę. Svarbi ir lelija, kuri ypač tautosakoje, dažnai sutapatinama su mergele. Lelijai taip pat priskiriama nemažai magiškų savybių, mistikos. Rožė nėra tokia populiari tautosakoje, tačiau ji dažnai vaizduojama lietuvių literatūroje, ypač poetų eilėse, pabrėžiant tiek jos grožį, tiek ir opumą, puikybę. Žibuoklė simbolizuoja pavasario pradžią, bundančią gamtą. Ramunė – paprastas, tačiau stiprus, nepalūžtantis augalas. Rugiagėlės – artojų gėlė, tačiau ji dažnai lyginama ir su dangaus žydryne, jaunyste. Taigi, gėlės lietuvių literatūroje yra sudvasintos, pasižyminčios magiška galia, nudažytos įvairiausiomis spalvomis. Žmogus ne tik mato gėlės išskirtinumą, bet ir pats, siekdamas išsaugoti gamtos ir pasaulio darną bei grožį, tampa kūrėju, jaučiančiu magišką ryšį su gamta.

Naudota literatūra:

  1. „Pasakos apie gėles“, sudarytojas Valdas Sasnauskas, leidykla „Dajalita“ 2001 m., Kaunas.
  2. „Žaliasis pasaulis“, Pranas Sasnauskas, Valdas Sasnauskas leidykla „Šviesa“, 1998 m., Kaunas.
  3. „Medžio, augalo vaizdiniai pasaulėžiūroje“, Jolanta Zabulytė, internetinė prieiga: http://www.tradicija.lt/Tyrinejimai/Medzio.htm
  4. „Mėnulio vaikai“, Jurga Ivanauskaitė, leidykla „Tyro Alba“, 2012 m., Vilnius.
  5. „Baltas eilėraštis“, Violeta Palčinskaitė, internetinė prieiga: http://www.eilerasciai.lt/eilerasciai-apie-ziema/baltas-eilerastis/#more-1744
  6. „Ramunėlė“, Jurgis Baltrušis, internetinė prieiga: http://www,eilerasciai.lt/eilerasciai-apie-gyvenima/ramunele/
  7. „Rugiagėlės“, Baltrušaitis, internetinė prieiga: http://eilerasciai.lt/eilerasciai-apie-gamta/rugiageles/
  8. „Pavasario balsai“, Maironis, leidykla „Vaga“, 1982 m., Vilnius.
  9. „Lyrika“, Vincas Mykolaitis – Putinas, leidykla „Vaga“, 1982 m., Vilnius.
  10. „Daina gaudyn ir įstabyn“, Jonas Aistis, leidykla „Šviesa“. 1991 m., Kaunas.
  11. „Vasaris vėjas“, Kazys Binkis, leidykla „Vyturys“, 1986 m., Vilnius.
  12. „Neringos aitvaras“, Judita Vaičiūnitė, leidykla „Vaga“, 1985 m., Vilnius.
  13. „Širdis mana - audrų daina“, Salomėja Nėris, leidykla „Vaga“, 1974 m., Vilnius.
EN
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
AR APTARIATE MOKYMO(SI) REZULTATUS SU TĖVAIS?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Erasmus+
Reklaminis skydelis
Nordplus
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien184
mod_vvisit_counterVakar564
mod_vvisit_counterŠią savaitę4903
mod_vvisit_counterŠį mėnesį17287