Erika Gelumbauskaitė. RADVILIŠKIO KRAŠTO ŠUNŲ VARDŲ ANALIZĖ (santrauka)

Radviliškio rajono Jaunųjų filologų konkurso laureatės (Kalbos sekcija), Lizdeikos gimnazijos 4D klasės mokinės Erikos Gelumbauskaitės darbas (mokytoja L.Verbickienė)

Radviliškio krašto šunų vardų analizė (santrauka)

Įvadas

Lietuvių poetas Gintaras Patackas savo poezijos knygos, pavadintos „Kur pakastas šuva“, eilėraščius paskyrė vokiečių aviganiui Lordui. Šuns įvaizdis leido jam drąsiai kalbėti apie opias šių dienų visuomenės problemas, pavyzdžiui, apie emigraciją: „Aš liksiu čia – kur pakastas šuva,/ Žinodamas gerai, kad kito tokio / Nerasiu niekur. Čia – jo Lietuva, / Kiek liko jos po švento Vito šokio“. Poetas Antanas Jonynas eilėraštyje „Aš ir mano šuo“ iš rinktinės „Rugsėjo pilnatis“ rašo apie žmogaus ir gyvūno draugystę. Nususęs ir sušlapęs šuo neša sunkią grandinę, tačiau yra ištikimas šeimininkui, protingas ir suvokiantis, kad „svetimi namai – visiems šalti“. Taigi, akivaizdu, kad šuo lietuvio gyvenime yra svarbus gyvūnas. Statistikos duomenimis, Lietuva Europos Sąjungoje pirmauja pagal šunų skaičių – vienam šuniui tenka 3,9 gyventojo. Vadinasi, Lietuvoje yra arti milijono šių keturkojų. Ir tai tik oficialūs duomenys, surinkti iš to, kiek žmonių yra prisiregistravę savo augintinius ir koks skaičius šunų yra prieglaudose. Taigi, žmonės, įsigiję ar gavę dovanų šunį, privalo sugalvoti ar išrinkti jam tinkamą vardą. Pasirodo, kad išrinkti šuns vardą – reikalas rimtas, reikalaujantis laiko ir dėmesio. Rekomenduojamos netgi tam tikros taisyklės: vardas turi būti melodingas ir lengvai ištariamas, nebūtų ilgesnis nei trys skiemenys. Yra nustatyta, kad šunys geriau girdi kietus priebalsius, o minkštų derėtų vengti. Priebalsiai „k“, „t“, „d“ yra geriau girdimi ir lengviau išskiriami, todėl rekomenduojama vartoti šiuos priebalsius ir šuns varde. Vardus, kuriuose yra priebalsiai „s“, „m“ ar „f“ šuniukui bus sunkiau įsiminti. Taip pat patartina vengti vardų, kurie yra panašūs į komandas, duodamas šuniui. Be to, rekomenduojama vengti vardų, kurie gali skambėti panašiai kaip šeimos narių vardai, nes tai taip pat gali trikdyti šuniuką. Taigi, savo darbe „Radviliškio krašto šunų vardų analizė” siekiau nustatyti, kokios šunų vardų suteikimo tendencijos vyrauja mano gimtajame Radviliškio miestelyje ir jo apylinkėse.

Darbo tikslai:

1. Surinkti ir užrašyti Radviliškio krašto apylinkėse gyvenančių šunų vardus.

2. Susisteminti, klasifikuoti juos į semantines grupes pagal kilmę, darybą.

Darbo metodai: apklausa, duomenų analizė, dokumentinės, mokslinės medžiagos analizė.

Zoonimų tyrimų apžvalga

Kaip teigia kalbininkai Marius Smetona ir Anželika Smetonienė straipsnyje „XVI–XVII a. šunų vardų motyvacija (remiantis J. Ostrorugo Nomenklatura ogarow), zoonimams skirtų paskelbtų mokslinių straipsnių nėra gausu. Zoonimai (gr. zoon „gyvūnas“), kaip ir vietovardžiai ar asmenvardžiai, yra lietuvių kalbos vardyno dalis. Jie sudaro nedidelę dalį tikrinių vardų. Paprastai zoonimai gyvuoja trumpiau negu kiti tikriniai vardai, pavyzdžiui, hidronimai ar oronimai, be to, jie dažniausiai vartojami tik mažos žmonių grupės – gyvulio šeimininkų ir jų artimųjų. VU dėstytoja Daiva Sinkevičiūtė leidinyje „Lietuvių kalbos leksika. Pagrindiniai sluoksniai“ nurodo, kad zoonimai yra naminių gyvūnų, naminių gyvulių, gyvūnėlių ir kitų prijaukintų žvėrių, paukščių vardai. Zoonimai yra dvejopi: vieni jų yra vardai, žmonių duoti norint vieną augintinį išskirti (ar atskirti) nuo kitų. Zoonimai turi ne tik skiriamąją funkciją, bet ir parodo žmogaus emocinį santykį su augintiniu, nes jį apibūdina. Kiti zoonimai yra knyginiai, tikriniai vardai, reikalingi veislininkystei, todėl duodami pagal tam tikras taisykles.

Kalbininkė R. Ragauskienė straipsnyje „Cave canem“: žmogus ir šuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a.“ rašo, kad tuo metu Abiejų Tautų Respublikoje „šunų vardai tiesiogiai priklausė nuo luomo kalbinės situacijos: gali būti, kad maždaug iki XVI a. 4-ojo dešimtmečio didikų ir bajorų šunys vadinti rusėniškai, o vėliau dėl sparčios polonizacijos jau gaudavo lenkiškus vardus“. Kitaip tariant, jeigu šunys ir buvo vadinti lietuviškais vardais, tai galėjo būti nebent valstiečių šunys, kurių registrų vargu ar yra, todėl tiriant XVI–XVII a. zoonimus belieka kiti šaltiniai, net jeigu jie surašyti ne lietuvių kalba. Be to, reikia nepamiršti, kad medžiokliniai šunys buvo prabangi dovana, neretai siunčiama iš kitų kraštų, todėl tarp vardų pasitaikė vokiškos, prancūziškos, vienas kitas lietuviškos kilmės šunų vardas. Bene geriausiai istorijoje žinomi Žygimanto Augusto medžiokliniai šunys Grifas ir Sibilė. Juos valdovas laikė ir savo menėse. Žinomas ir Vladislovo Vazos didžiulis bretanės ar Milano veislės šuo Švanas. XVII a. vid.–XVIII a., pasikeitus madoms, kambarinių šunelių draugija mėgavosi ir vyrai. XVI–XVII a. Abiejų Tautų Respublikoje vardai šunims rinkti pagal jų charakterį arba atliekamas funkcijas. Pvz., skalikai (ogarai) vadinti vardais, reiškiančiais garsus (Grzmił, Zagraj ar Buffon), kurtai – greitį, šoklumą, „stirniškumą“ (Doskocz, Sokół, Sarna, Strzałka) dideli, molosiniai šunys vadinti aštriadančiais, kandžiais, vertikais, užpuolikais (Ostroząb, Ścinaj, Obal ar Rozbój). Žygimanto Augusto skalikai – Koleris (įnirtingas), Ferianas (geležinis), Pleszanas (beplaukis) ir Hala; Vladislovo Vazos – Švanas (smūgis). Vilniaus universiteto dėstytojas Marius Smetona straipsnyje „XVI–XVII šunų vardų motyvacija (remiantis J. Ostrorugio Nomenklatura ogorow) teigia, kad tuo metu pavienių šunų vardų buvo galima rasti tik Lietuvos Statutuose, įvairiuose kilmingųjų dokumentuose, nes šunys tuo metu užėmė gana reikšmingą vietą, buvo vertinga dovana. Jano Ostrorugo darbe „Skalikų nomenklatūra“ abėcėlės tvarka suregistruota 313 dviskiemenių valstybėje vartotų šunų vardų. Jie rinkti pagal jų charakterį, atliekamas funkcijas. Net ir mylimiausiems augintiniams buvo renkami gyvūnų, o ne žmonių vardai. Todėl turbūt teisūs šių dienų brazilai, priėmę naują įstatymą, kuris draudžia naminius gyvūnus vadinti žmonių vardais. Pasak valdžios atstovų, būna baisiai gėda ir keista, kai kas nors savo šunį pavadina tavo vardu. Taip pat kvailai atrodo, kai šeimininkas augintinį pavadina savo vardu. Įsigaliojus naujajam įstatymui visi, kurie nepaklus jam, bus nubausti piniginėmis baudomis arba jiems gali tekti atlikti visuomenei naudingus darbus.

Vardų klasifikacija

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kalbininkė Milda Norkaitienė, tyrinėjusi arklių, kiaulių, ožkų vardus, pažymi, kad zoonimų nagrinėjimą tikslingiausia pradėti nuo vardų parinkimo motyvacijos ir jos pasiskirstymo, o straipsnyje „Etnologinis avių vardų kontekstas” ji rašo, kad svarbiausia gyvūnų įvardijimo priežastis – onomastinė: tai poreikis gyvūną identifikuoti bei išskirti iš kitų tos rūšies padarų. Kalbininkė Daiva Sinkevičiūtė yra pateikusi šunų vardų klasifikaciją, kuri ir bus pamatas mano darbe suskirstyti užrašytus šunų vardus. Kalbininkė siūlo skirti šunų vardus į dvi semantines grupes: aiškios motyvacijos šunų vardai ir ne visai aiškios motyvacijos vardai. Aiškios motyvacijos vardai skiriami į tris grupes: atsiradusius dėl fizinių ypatybių, dėl būdo ypatybių ir dėl patirto nuotykio. Ne visai aiškios motyvacijos vardai gali būti taip pat skaidomi į kelis pogrupius: tai vardai, nurodantys ryšius tarp žmonių, maisto produktų pavadinimus, profesiją ar užsiėmimą, taip pat vietovardžius, gyvūnų, paukščių pavadinimus, augalų ir medžių pavadinimus. Prie šios grupės taip pat prijungiau vardus, perkeltus iš įvairių knygų personažų, kino filmų, net mitologijos.

Aiškios motyvacijos vardai

Radviliškio apylinkėse surinkti ir užrašyti 104 šunų vardai, tačiau 4 vardai sutapo (Boltas, Pupa, Rudis, Tiksė). Aiškios motyvacijos vardai gali būti skirstomi į semantines grupes: vardai, suteikti gyvūnui dėl jo fizinių savybių, dėl gyvūno ypatybių, elgesio, charakterio ir dėl jo ar šeimininko patirto nuotykio. Tokių vardų užfiksuota 50, dėl fizinių savybių 27, dėl būdo ypatybių 15 ir dėl patirto nuotykio 8.

Semantinę grupę, kurioje yra vardai, šuniui suteikti dėl fizinių savybių, galima skirstyti į pogrupius. Tai vardai, suteikti gyvūnui dėl jo dydžio ir svorio. Dažniausiai jie nurodo tai, kad gyvūnas yra mažas, pvz.: Mažius, Sprindis, Mažylis, Minė, Tina. Vardų, informuojančių, kad gyvūnas yra didelis, nerasta, užrašytas tik 1 vardas, nurodantis šuns kūno apimtis, pvz., Storulis. Kita grupė vardų informuoja apie gyvūnų kailį. Tai gyvūnų vardai, nurodantys kailio spalvą, pvz.: Audra, Margė, Rudis, Boltas, Snieguolė, ir vardai, nurodantys kailio pobūdį, pvz.: Kudlius, Pūkis, Audra (kailis priminė pilkus debesis prieš audrą), Juodis. Užrašytas vardas, nurodantis gyvūno kūno dalių ypatumus, pvz., Raukšlius. Šeimininkai mėgsta pavadinti gyvūnus pagal jų skleidžiamus garsus. Pasirodo, šunys ne tik loja, bet, anot šeimininkų, ir kriuksi, stuksena kojytėmis, pvz.: Kriuksius (prancūzų buldogų mažos nosys, todėl dažnai jų kvėpavimas yra sunkesnis, primenantis kriuksėjimą), Tiksė (2 šuniukai pavadinti šiuo vardu, nes bėgiodami kojytėmis tiksi į grindis), Lota (labai garsiai loja), Laudlė (iš anglų kalbos „garsiai loti“).

Kitas semantinis pogrupis – vardai, atsiradę dėl gyvūno būdo ir charakterio ypatybių, jo elgesio. Kai kurie vardai nurodo, kad gyvūnas yra meilus, laimingas, smalsus, mėgsta laižytis, yra draugiškas arba labai piktas ir bailus, pvz.: Laimutė, Bičas, Princesė, Seilius, Bičas, Zuikis, Nosytė, Šarka, Smaila, Meilutė, Leizi (iš anglų kalbos „tingus“).

Įdomiausias semantinis pogrupis, kuriame yra vardai, atsiradę dėl gyvūno arba jo šeimininko konkretaus patirto, išgyvento nuotykio su gyvūnu, pvz.: Euras (šeimininkei buvo padovanotas gegužės 1 dieną, kai Lietuva buvo priimta į Europos Sąjungą), Griaustinis (važiuojant pirmą kartą pasiimti šunį labai griaudėjo), Liepa (nes šeimininkė gavo dovanų per savo gimtadienį – liepos 1 d.), Septimus (vardas toks, nes tai septintas šeimininko šuo), Tobis (šeimininkui šis vardas pasirodė sapne prieš perkant šunį), Žvaigždutė (šeimininkei padovanojo šunį, kuomet ji žiūrėjo į krentančias žvaigždes), Jonas (šeimininkei buvo padovanotas per Jonines), Matas (šeimininkai labai norėjo sūnelio, vardu Matas, bet turėjo tik dvi mergytes, todėl šuniuką pavadino norimo sūnelio vardu), June (rado per Jonines, todėl taip ir pavadino). Taigi, šeimininkai, sugalvodami gyvūnams vardus, stengiasi motyvuoti jų parinkimą, sieja juos su tam tikromis gyvūnų savybėmis arba kartu su jais patirtais nuotykiais.

Ne visai aiškios motyvacijos vardai

Ne visai aiškios motyvacijos vardams priklauso atvejai, kai įvardijimo priežastis gali būti aiškinama keliais būdais, todėl vardą keblu priskirti kuriai nors konkrečiai grupei, ir kai motyvacija galima, tačiau vardas nepakliūna nei į vieną anksčiau aprašytą grupę. Taip pat ne visai aiškios motyvacijos vardams priskirtini zoonimai, kai jų motyvacija yra tik spėjama. Tokių vardų užrašyta 50. Ryški semantinė grupė, kurioje yra vardai, perkelti iš vieno denotato šuniui be aiškesnės motyvacijos, kai šuniui paprasčiausiai suteikiamas vardas, pvz.: Aika (vardas patiko be konkrečios priežasties), Arčis (šeimininkė norėjo stipraus vardo, todėl r ir č šalia viena kitos sukūrė galingo vardo įspūdį), Arta (šeimininkė domisi menu), Boksis (šeiminkai norėjo trumpo ir reto vardo), Bela (vardo „Izabelė“ trumpinys), Biglis (nes patiko vardo skambesys), Delma (tokį vardą sugalvojo vaikai be priežasties, galbūt susiedami vardą su dalmantinų veisle), Leila (šeimininkai norėjo trumpo ir skambaus vardo), Lialia (taip maža anūkė vadino visus gyvūnus), Maksas (vardas toks, nes šeimininkams patiko jo skambesys), Rokis (vardas toks, nes kai galvojo vardą, tuo metu jis buvo populiariausias), Rubė (šeimininkai šunį nusipirko su tokiu vardu ir paliko jį, nes gerai skambėjo), Žakas (šeimininkas norėjo stipraus ir vyriško vardo, o šis jam pasirodė kaip tik toks), Šuniukas (šeimininkai nuo mažens augintinį vadino šuniuku, taip vardas ir prilipo), Uniukas (mažas sūnus nemokėjo ištarti šuniukas, todėl vadino uniukas, taip vardas ir prilipo), Grantas (šeimininkas vardo pats nesugalvojo, tad nukopijavo nuo kaimyno šuns), Puma (šeimininkas iš pradžių buvo pavadinęs Naike, bet paskui galvojo, kodėl ne Adidas arba Puma, todėl paliko vardą Puma), Ramzis (vaikai sudarė vardą pagal mamos vardo pradžią ir tėčio vardo pabaigą). Tokie vardai įrodo, kad šeimininkams labai svarbu, kad vardas būtų ne tik trumpas, bet ir skambus.

Tačiau net ir be motyvacijos galima išskirti pogrupius pagal tai, kokio daikto, reiškinio ar žmogaus pavadinimas perkeliamas šuniui. Tai maisto produktų, gaminių pavadinimai, vardai, atsiradę pagal gyvūnų, paukščių, augalų, net profesijų pavadinimus. Nemažas pogrupis pavadinimų yra susijęs su maisto produktais, pvz.: Barnis (mažas anūkas tik tokius sausainius žinojo), Kinderis (šeimininkai mėgo valgyti šokoladukus), Pipiras (šeimininkai norėjo trumpo ir žaismingo vardo), Toresas (vyras juokais pavadino kaip brendžio butelį, o žmona, nesupratusi vardo kilmės, sutiko), Tupla (nes šeimininkė labai mėgsta saldainius), Cepelinas (gyvūno kūno forma primena šį maisto gaminį). Taip pat nustatyta keletas vardų, susijusių su vietovardžių pavadinimais, pvz.: Būga (šuo paimtas iš gyvūnų prieglaudos, kuri yra Būgos gatvėje Vilniuje, ir atvežtas į Radviliškį), Dzingis (šeimininkams į Radviliškį buvo atvežtas iš Nedzingės kaimo Varėnos rajone). Pasitaikė keletas vardų, kurie perkelti iš gyvūnų, paukščių pavadinimų, pvz.: Paršelis (šuo savo kūno formomis labai priminė paršelį), Bitutė (šeimininkė laikė bites ir kai eidavo pas jas, šuo eidavo kartu pagelbėti jai), Šarka (nes šuo vogdavo šlepetes kaip šarka) ir augalų pavadinimų, pvz.: Tulpė (tą dieną, kai parsivežė šuniuką, šuo sudaužė vazą su tulpėmis), Gilė (rudas kailiukas priminė giliuko spalvą), Pupa (nes šuniukas labai mažas). Atskirą pogrupį sudarytų vardai, perkelti iš tam tikrų profesijų ar užsiėmimų, pvz.: Akro (vardas nuo žodžio „akrobatas“, tokie šunys dažniausiai pasirodo cirke, o akrobatas šeimininkams asocijuojasi su cirku), Ledi (dalyvauja parodose ir elgiasi lyg dama), Taxi (šeimininkas dirbo vairuotojo darbą), Žvėris (šeimininkui padėdavo medžioti). Prie šitos grupės prijungėme vardus, kai gyvūnai yra pavadinti realių įžymių žmonių vardais, t. y, kai zoonimams perkelti žmonių vardai, pavardės, patinkančios šeimininkams, pvz.: Taisonas (šeimininkams šuo priminė žymų Amerikos boksininką Taisoną), Mia (šeimininkui patiko atlikėjos dainos), Oskaras (šeimininkei patinka Oskaro Vaildo kūryba), Fredis (šeimininkei patiko grupės „Queen“ narys Fredis Merkuris). Taip pat į šią grupę įtraukėme gyvūnų vardus, perkeltus iš įvairių knygų personažų, pvz.: Rikis (dukra mėgo vaikystėje skaityti knygelę apie Rikį), animacinių ir vaidybinių filmų personažų, pvz.: Rembo (iš kino filmo „Rembo“, šuo mažas, bet labai piktas, bijo visi kaimynai), Kostia (iš lietuvių serialo „Moterys meluoja geriau“, kuriame veikėjas Kostia neturėjo savo namų, o šuo Kostia ilgą laiką neturėjo būdos), Ciuciukas (iš vaidybinio filmo „Garfildas“, taip vadinamas šuo), Smokis (iš vaidybinio filmo „Kaukė“), Hačikas (iš vaidybinio filmo „Hačiko: šuns istorija“), Finas (iš vaidybinio filmo „Finas ir Ferbis“), net mitologijos, pvz., Nikė (šeimininkei atsiradęs šuo atnešė į namus džiaugsmą ir pergales). Taigi, šeimininkai parinkdami savo šunims vardus, mėgsta mažiau motyvuotus vardus, noriai perkelia pavadinimus iš pasirinkto denotato šuniui, siekdami, kad gyvūnų vardai būtų skambūs ir originalūs.

Morfologinė vardų analizė

Visi užrašyti zoonimai yra vienanariai, dvinarių vardų nerasta. Dominuoja daiktavardinės kilmės vardai, dauguma jų yra kilę iš bendrinių daiktavardžių, pvz.: Audra, Bitutė, Šarka, Princesė, Gilė, Zuikis, Nosytė, Snieguolė, Liepa, Griaustinis, Tulpė, Žvėris, Žvaigždutė, taip pat yra vardų, kilusių iš tikrinių daiktavardžių, pvz.: Būga (Būgos gatvė), Dzingis (Nedzingė), Nikė, Oskaras, Laimutė, Jonas, Rembo, Mia, Finas, Hačikas, Smokis, Kostia, Rikis, Fredis, Taisonas. Taip pat nustatyta keletas būdvardinės kilmės vardų, pvz.: Mažius, Mažylis, Juodis, Rudis, Storulis, Margė ir veiksmažodinių vardų, pvz.: Lota, Kriuksis, Tiksė.

Dažniausiai vardai yra pirminiai pavadinimai, pvz.: Aras, Audra, Sprindis, Zuikis, Musė, Liepa, Tulpė, Šarka, Gilė, Jonas, Matas, Žvėris. Nemažai darinių. Gausiausią vedinių grupę sudaro priesagų vediniai, pvz.: Bitutė, Griaustinis, Meilutė, Laimutė, Snieguolė, Meilutė, Mažylis, Nosytė, Paršelis, Storulis, Šuniukas, Žvaigždutė, galūniniai vediniai, pvz.: Juodis, Margė, Mažius, Raukšlius, Rudis, Seilius. Įdomu tai, kad nemažai vardų yra deminutyvinės formos, pvz.: Laimutė, Meilutė, Nosytė, Paršelis, Storulis, Šuniukas, Žvaigždutė. Parinkdami tokius vardus, šeimininkai atskleidžia savo emocijas, meilę ir prieraišumą gyvūnui.

Suteikiant gyvūnui vardus, dominuoja lietuviškos kilmės vardai, pasitaiko vardų, kilusių iš tarptautinių žodžių, pvz.: Septimus, Alfa, Taxi, taip pat populiarėja vardai, kilę iš anglų kalbos, pvz.:June (June), Arta (art), Bruno (brown), Tina (tiny), Smaila (smile), Laudlė (loudly), Leizi (lazy) Kinderis (kinder).

Išvados

1.Radviliškio krašto apylinkėse surinkti ir užrašyti 104 šunų vardai (4 šunų vardai kartojasi).
2.Motyvuotų vardų užrašyta 50. Tai vardai, suteikti gyvūnams dėl fizinių savybių (27), dėl būdo ypatybių (15) ir dėl patirto nuotykio (8). Šeimininkai, sugalvodami gyvūnams vardus, stengiasi motyvuoti savo pasirinkimą, sieja vardus su tam tikromis gyvūnų savybėmis arba kartu su jais patirtais nuotykiais.
3.Nemotyvuotų vardų užrašyta 50. Tai vardai, perkelti iš vieno denotato šuniui be aiškesnės motyvacijos, kai šuniui paprasčiausiai suteikiamas vardas. Šeimininkai parinkdami savo šunims tokius vardus, mėgsta mažiau motyvuotus vardus, noriai perkelia pavadinimus iš pasirinkto denotato šuniui, siekdami, kad gyvūnų vardai būtų skambūs ir originalūs.
4.Dominuoja vienanariai daiktavardinės kilmės vardai, nemažai vardų yra deminutyvinės formos, populiarėja vardai, kilę iš anglų kalbos.

Šaltiniai