Rūta Dambrauskaitė, 3d klasė

Radviliškio Lizdeikos gimnazija

MANO SIELA ŠIANDIEN SUNKIAI SERGA (pagal 21-ąjį sonetą iš ciklo Rudens sonetai)

Mano siela šiandien sunkiai serga. Tiesa, ji serga visados, nuolat, tikrai labai dažnai. Aš sergu vienatvėje... Dažnai mąstau, kaip sau galėčiau padėti? Bet negaliu suvokti, kokiais būdais galėčiau padėti savajai sielai? Ir ko ji nori? Ko jai vis reikia ir reikia? Atrodo, ji nepasotinama. Galiu sau sakyti komplimentus – jų vis tiek per maža... Gali sakyti juos man kiti – vis tiek jų negana... Aš juos pamirštu. O gal neišgirstu. Gal nenoriu išgirsti? Bet kodėl žodžius, kurie pjausto mane lyg peilis, išgirstu visus, visus sulig vienu. Apie juos ilgai mąstau. Negaliu išmesti iš galvos. Nuolat prie jų grįžtu. Kartais taip save nuvertindama imu savąją sielą plėšyti į skutelius... Kai per daug įsiskausta, imuosi įvairiausių veiklų. Linksminu save. Tą akimirką atrodo, kad ir siela to nori, šėlsta kartu su manimi.

Bet greit nusibosta – jokios naudos. Ir tada naktį atsistoju prieš veidrodį – žiūriu į save. Gal tai tikroji aš? Apžiūrinėju save. Pradedu nuo plaukų, ausų, nosies galiuko, skruostikaulių ir galiausiai susiduriu pati su savimi. Žiūriu. Stebiu save taip ilgai, atrodo, net kvėpuoti nustojau. Mano juodi vyzdžiai plečiasi ir plečiasi. Įsivaizduoju, kad tuoj pajuoduos visas veidas. Krūpteliu – atšokstu nuo veidrodžio. Išsigąstu pati savęs. Tikriausiai pavargau. Žiūrėti į save. Pavargau nuo visų. Namų sienų. Besikeičiančių metų. Kodėl žmogus iš tiesų labai dažnai pavargsta? Kodėl? Noriu atsistoti po ąžuolu. Arba klevu. Nesvarbu. Tiesiog atsistoti. Ir stovėti. Ilgai.

Gal medžio lapai paslėptų mane? Nuo manęs pačios... Kad siela pailsėtų... Nebejaustų. Alkio...