„Menas niekam neprivalo tarnauti, menas privalo byloti – apie tiesą, gėrį ir grožį; apie Dievą, apie amžinybę, apie atmintį; priminti mūsų pačių laikinumą ir būti vertybiniu kamertonu mūsų poelgiams“, – teigia rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Apie kūrybą ir kuriančias Lietuvos moteris kovo 8 d. kalbėta Lizdeikos gimnazijoje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Literatūros kanonas: kuriančios Lietuvos moterys“. Tai jau tradicija tapęs renginys, skirtas Lietuvių kalbos dienoms paminėti, kaskart prisimenant vis kitas iškilias asmenybes, puoselėjusias Lietuvos kultūrą.
Konferenciją pradėjo lizdeikiečių literatūrinė-meninė kompozicija „Moterys kūrusios kalbą“ – poetiniu žodžiu, muzika ir šokio ritmu stengtasi perteikti visą moters jausmų paletę (mokinius ruošė mokytojos Jurgita Plukienė, Rasa Atkočiūnienė, Alma Krivickienė). Sveikinimo žodį konferencijos svečiams tarusi Lizdeikos gimnazijos direktorė Ina Bajarauskaitė džiaugėsi, kad tokie renginiai primena svarbias lietuvių tautai datas, istorinius įvykius ir iškilias asmenybes, palikusias žymę kultūros istorijoje. Konferencijos moderatorius mokytojas Arvydas Kavaliauskas kvietė pranešėjus pristatyti talentingas kūrėjas, grožinėje literatūroje įamžinusias Lietuvą ar puoselėjusias lietuvių kalbos grožį, garsias ir žinomas ar nepelnytai užmirštas, gyvenime priėmusias lemtingus sprendimus ar skaudžiai klydusias, išskirtines asmenybes, kurios šiandien jau ir pačios yra tapusios literatūros kūrinių veikėjomis...
Humanitarinių mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė pranešime „Iškiliosios Lietuvos moterys kūrėjos“ apžvelgė tiek kūrybinį kelią pradėjusių XIX a. moterų likimus, tiek XX a. istorinių įvykių fone kūrusių ir savojo kelio ieškojusių moterų sudėtingą gyvenimą, tiek ir šių dienų menininkių darbus, kartais šokiruojančius, kartais sukeliančius šypseną, bet visada sulaukiančius visuomenės dėmesio. Lizdeikos gimnazijos mokytoja Sandra Karenauskienė pranešime apie pirmąją istorinės Lietuvos moterį rašytoją Sofiją Tyzenhauzaitę de Šuazel-Gufjė teigė, kad įvairiakalbiame Lietuvos literatūriniame palikime iki pat XIX a. pradžios moterų rašytojų nėra, nes istorinės aplinkybės kuriančiai moteriai buvo nepalankios, o dėl auklėjimo ir neigiamo visuomenės požiūrio į moterų meninę raišką talentingos kūrėjos negalėjo realizuoti savo gebėjimų. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Šimkuvienė pranešime „Kuriančios moterys: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“ pristatė garsios rašytojos, publicistės, visuomenės ir politinės veikėjos, aktyvios judėjimo už lygias lyčių teises Lietuvoje dalyvės, moterų judėjimo pradininkės, I moterų suvažiavimo prezidiumo pirmininkės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės prasmingą ir įvairiapusę veiklą ir indėlį į Lietuvos kultūros lobyną. Biologijos mokytoja Asta Šmukštienė pakvietė virtualiai pasivaikščioti po rašytojos Puziniškių dvarelio apylinkes ir surinkti žolynus sveikatinimo arbatėlėms.
Po arbatos pertraukėlės konferencijos dalyviai, išklausę Sandros Sakalauskienės, Akmenės krašto muziejaus padalinio memorialinio muziejaus vadovės, pranešimą „Rašytoja Lazdynų Pelėda istorijos verpetuose“, sužinojo, kad po šiuo slapyvardžiu slepiasi dvi talentingos, bet labai skirtingos savo pažiūromis seserys. Radviliškio Gražinos pagrindinės mokyklos mokytoja Danguolė Giedraitė pranešime „Apie ką tyli suknelė“ svarstė apie moterų vaidmenį šeimoje, stiprybę ir galimybes, atsigręžė į LDK kunigaikščių laikus, į mūsų valdovų mylėtas moteris – žmonas ir dukras, jų likimus, atkreipė dėmesį ir į lietuvių tautosakos lobyną, kuriame gausu posakių apie moteris. Rokiškio kultūros centro „Vidurdienio damų klubas“ meninėje kompozicijoje pristatė dar vieną iškilią kūrėją – Mažosios Lietuvos metraštininkę Ievą Simonaitytę. Konferencija baigta diskusija „Moterų kūrėjų vaidmuo istorijos ir literatūros programose“, pasidžiaugta, kad turime daug įdomių kūrėjų, ne visuomet palankiomis sąlygomis išdrįsusių realizuoti savo talentą. Konferencijos iniciatorė Lizdeikos gimnazijos pavaduotoja Skirmantė Petraitienė džiaugėsi, kad Radviliškio rajono savivaldybė suvokia tokių renginių turinio svarbą ir skiria lėšų jų organizavimui, nes domėjimasis savo krašto kultūra, ją puoselėjusiais žmonėmis yra labai svarbus ir prasmingas švietimo bendruomenei ir jaunimui.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė S. Karenauskienė
Nuotraukos – direktorės pavaduotojos S. Petraitienės
