kaip toj maestro dainoj

po žvaigždėm šiąnakt gulsimės

miestas tylės

mūsų širdžių liepsnose

o mes klajokliai bastūnai

neradę prieglobsčio

kaip vaikai ieškantys trauklapio

ašarom nupraustai žaizdai

šiąnakt sustosim minutei

paklausyti strazdo aikštingos giesmės

*

pasigėriau žmogiškumu

todėl reikalauju ciniškos ramybės

besiblaškydama tarp dulkėtų liepų

ir klaidingų artefaktų

šaukiau Aleliuja naivumui

gavau tik muses puodely

ir dvokiantį kiškio lavoną

*

ten kur undinės glamonėjasi

ir pieno puta leidžiantis saulei

lūpas krauju nudažo

lauk manęs

ties devintu švyturio blyksniu

už jūrų marių

sudeginsiu tave

ir tavo akių perluose

savo mirties datą išraižysiu

*

kaip šerkšno dykumų moralė subrendai

į nevaikiškai bauginančią moterį

skuodžiam tylos paklausyt

nubraižydami kryžium naujus kelius

į vietas kur fėjos geria karštą vyną

ir dalijasi citrinų pyrago receptais

ten mano sielos namai

*

ištremta iš pseudopasaulio

pradėjau kalbėti metaforomis

bandydama įrodyti

kad klounai geba raudoti

raudoni kraujo lašeliai

nuo tavo nosies galiuko –

nudažei mano vestuvinę suknelę

*

vivaldi metų laikai

lyg karoliukai

pabirusios mintys

absurdiškai pripažįstu –

kraustausi iš proto

nežinau

kiek beviltiškų naktų

raudona televizoriaus lemputė

spokso į mane

antonio

tavo smuiko melodija

vingri ir gydanti

dovanojo viltį

išlikti amžinybėje

*

atsitrenkusi į dugną

susivariau vinis į širdį

tas grimasas kurios metų metais

liežuvių rykštėmis mane nuodijo

sutikau būti talžoma –

kaukia kvatoja kūno ir sielos

tuoktuvių muzika

aš paradoksas tarp jų

atsitiktinė auka –

liudytojas savastingo nykimo