Adventas – metas, kai ilgais vakarais mes apie daug ką susimąstome, į daug ką pažvelgiame kiek kitaip, pajuntame, kaip bėga laikas. Mes su nuostaba atsisukame į tolyje nykstančias savo pėdas, pamatome pasodintus medžius, užsėtus laukus, iškastus šulinius, naujų namų langus, kuriuose taip jaukiai atsispindi saulėlydžių gaisai ir pagalvojame: ,,Šitaip atrodo praėjęs mūsų laikas.“ Kartais užplūsta liūdesys ir tada atrodo, jog laikas yra tik praradimų sąjungininkas. Žinote, kas tokiais atvejais mus suklaidina? Išskirtinumo iliuzija, išskirtinumo ilgesys. Jei toks ilgesys užklumpa kartu su tauriu atvirumu, nesuabejokime nė vienu jo spindulėliu. Taip auga žmogaus siela. Tam, kad kažką suprastume, turime pajusti sava širdimi. Ar mes mokame duoti, ar mes mokame mylėti? Kai linksmi (nors ir paskendę rūpesčiuose) švęsime šventes, pagalvokime, kokie esame ir kokie turėtume būti. O dabar belaukdami švenčių nors akimirkai pakelkime akis į dangų, pamirškime prieblandą. Ir tada gruodžio kasdienybėje, kada per įsisenėjusius rūpesčius ir negalias primiršime, kas vis dėlto vyksta mumyse ir pasaulyje, ir gruodžio šventiškame aldėjime širdyje pajusime naują viltį, jog šviesa mūsų neapleido – ar ne nuo šitų akimirkų iš naujo trokšime skaudaus suartėjimo su visa žmonija... Mūsų skausmo ir mūsų meilės prisipildys neišsenkantys pasauliai: nebijok, kad žino nedaugelis, nes, jei tu žinai, tvirtėja santarvė su šviesa, ir tamsa pradės palengva atsitraukti. Niekada neabejok, kad taip įvyks.

Gintauta Dauneckytė