2013-01-14
Eurikos Masytės daina ,,Laisvė‘‘ baigiasi lėtėjančiais būgnų – širdies dūžiais ir pilnesne nei bet kuris garsas tyla. Vien dėl to suskausta, tačiau visiškai kitaip nei įprastai. Sausio 13-oji sukosi aplink mus tarsi vanagas aplink nieko nenutuokiantį grobį, kuriuo beveik nejučia tapau pati...
Suprantu, jog šis tekstas atrodys keistai tiek mano bendraamžiams, tiek (ypač) mokytojams. Ką gali pasakyti ten nebuvęs, nematęs, negirdėjęs, net mamos mintyse dar nebuvęs vaikas? Patikėkite, pati dar nežinau. Žinau tik viena, jog jaučiu begalinę pagarbą ir pareigą padėkoti Sausio 13-osios fizinėms ir psichologinėms aukoms.
Kasdien mokykloje skambėjusios patriotinės dainos kol kas buvo gražiausias garsas, sklidęs iš garsiakalbių. Kartu ir labiausiai slegiantis. Atleiskite, kad išpilu savo širdį raidėmis, bet noriu prisipažinti, jog jaučiau (vis dar jaučiu) gėdą. Ne tą, kuri raudoniu nudažo skruostus. Gėdą, kuri slegia ir verčia abejoti, ar esu tinkamoje vietoje. Kartais pokšteli mintis, jog galėjau gimti laiku ir būti ten su neįsivaizduojamos drąsos žmonėmis. Visa savo esybe stoti prieš mirtį už laisvę, už Tėvynę, už vieną gražiausių žodžių – Lietuva. Tačiau taip nėra. Esu čia... Galbūt ne veltui?
Netyčia perskaičiau komentarą po jau šimtąjį kartą perklausytos dainos ,,Laisvė‘‘, sakantį, jog tuomet žmonės ne dėl tokios Lietuvos kovojo. Manau, nesuklysiu sakydama, jog tuomet žmonės kovojo ne dėl tokios Lietuvos, o dėl LIETUVOS kaip tautos, valstybės, gimtosios žemės. Žinau, jei kada nors teks viena siela stoti prieš bet kokį trukdį laisvai Lietuvai, pamiršiu visas nevykusias švietimo sistemas, cirkininkų vyriausybes, prastą ekonominę padėtį ir absurdiškus įstatymus. Kartu tikiu, jog daugelis iš mūsų padarytų tą patį. Tai tarsi J.P. Sartro romane ,,Šleikštulys‘‘ minima mintis, jog žmogaus labiau nekęsti nei mylėti neįmanoma. Taigi šiuo atveju Lietuva – žmogus.
Ir aš matau, kaip takeliu pro klėtį
istorija ateina, taip panaši į mamą.
Paglosto mano galvą – ir man lengviau budėti.
nors miškas prie namų piktai ir gūdžiai šlama.
Tautos poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraštis ,,Sargyboje‘‘ mums kalba apie pokario laikus, tačiau žodžiai ,,istorija ateina, taip panaši į mamą‘‘ tiesiog maldauja būti minimi šalia Sausio 13-osios įvykių. Šie žodžiai ir sieja visus jaunuolius, kurie nei kūnu, nei siela nejautė 1991-ųjų metų įvykių. Istorija, kuri panaši į mamą, – tautos, šalies, kiekvieno piliečio pradžia. 1991-ųjų metų Sausio 13-osios herojams tai buvo ir pabaiga...
Teoriškai Lietuva neturi epo. Žinoma, turime tokias nuostabias poemas, kaip Donelaičio ,,Metai‘‘ ar Antano Baranausko ,,Anykščių šilelis‘‘, tačiau neturime kūrinio, kurį pasaulis galėtų linksniuoti įvairiuose kontekstuose kaip ,,Iliadą‘‘ ar ,,Odisėją‘‘. Atleiskite, klystu. Turime, tačiau jis tiesiog neparašytas. Gaila, nes lietuviškas epas apie Sausio 13-osios herojus būtų ne mitologinis, o herojinis, paremtas tikrais faktais. Tikriausiai skamba juokingai, tačiau gana atidėlioti veiksmus (plačiąja prasme), kol šalia turime vienintelius tikruosius liudininkus.
Toks pasiaukojimas nenusipelno vien aukų skaičiaus paminėjimo. Išreikškime bent menkiausią pagarbą nuo pradžios iki galo perskaitydami pasiaukojusiųjų vardus:
Loreta Asanavičiūtė
Virginijus Druskis
Darius Gerbutavičius
Rolandas Jankauskas
Rimantas Juknevičius
Alvydas Kanapinskas
Algimantas Petras Kavoliukas
Vytautas Koncevičius
Vidas Maciulevičius
Titas Masiulis
Alvydas Matulka
Apolinaras Juozas Povilaitis
Ignas Šimulionis
Vytautas Vaitkus
Tai tikriausiai ir yra minties esmė, kurią norėjau išsakyti... Mes, laisvos Lietuvos vaikai, turime neįkainojamą palikimą – istoriją, kuri yra mūsų- lietuvių mama. Tai besąlygiškos vienybės ir begalinės meilės Tėvynei pavyzdys. Dėl to Jai esame dėkingi tiek pat, kiek ir mamoms už dovanotą gyvybę. Šis palikimas kainavo nežmoniškai daug, tačiau be tokios kainos veikiausiai tik cenzūruotose svajonėse kartotume(šnabždėtume) – Lietuva.
Kristina Šiošytė
