Vartau žymaus politiko, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Vytauto Landsbergio knygą „Kokia ji galėtų būti/Lietuvos projektas“.
Nesuklysiu sakydama, kad ne taip dažnai susimąstome, tai kokia toji mūsų Lietuva galėtų būti? Knygos autorius mums atsako: „Visai kitokia, jei giliai atsikvėps. Ir plačiai atsikvėps - tą sakau jums, lietuviai“. Turbūt sutiksite, jog vis rečiau lietuvio sąmonė prašviesėja ir ne taip paprastai pajuntamas lietuviškasis tapatumas. Pasak autoriaus, svarbu atrasti tėvynę savyje ir save tėvynėje, tuomet tampama žmogumi savo gimtojoje žemėje.
Gražios šios knygos autoriaus mintys apie meilę lietuvių kalbai. Būtų neįtikėtina, kad mokykloje turėtume galimybę vesti lietuvių kalbos grožio pamokas, kuriose mokiniai ugdytųsi gimtosios kalbos, ,,prosenelių nugludintojo gintarėlio“, meilę. Anot V. Landsbergio, pati kalba yra meilė, tai negalima jos nemylėti, kalba skirta ne spardymuisi, o susikalbėjimui, sielų apsikabinimui.
Kiekvienas iš mūsų turi galimybę keisti gyvenimo filosofiją. Autorius atkreipia dėmesį, jog aplink įsigali mirties kultūra, todėl naujoji filosofija turėtų remtis meile, ne vartojimu, nes vartojimo augimas proporcingas meilės mažėjimui. Vietoj nevilties keiksmų autorius pataria lietuviams dainuoti, vietoj neapykantos – mylėti bei neprarasti Gyvenimo nuotaikos. Taigi, turbūt verta pamąstyti apie gyvenimo filosofiją, kuri būtų grįsta meile.
Artėjant Vasario 16-ajai, pamąstykime, kokia Lietuva bei mes, lietuviai, galėtume būti, kad JĄ išgelbėtume ir patys išsigelbėtume...
G. Abromikienė
