Gegužės 11dieną, kai iš visos Lietuvos ir kaimyninių šalių žmonės plūdo į Tulpių žydėjimo šventę Burbiškio dvare,  Orkestro saloje Lizdeikos gimnazijos bendruomenė įkūrė Pelėdvarį.  Iš tolo buvo matyti, kad priskrido į dvarą pelėdų – jos puikavosi  medžiuose, ant vieno stalelio įrengta gražiausių pelėdų ekspozicija ( gimnazijoje turime kelis šimtus įvairiausių pelėdų suvenyrų) sudomino ne vieną apsilankiusį. Koks dvaras be tulpių? Tad ponios darželyje pražydo gimnazistų išlankstytos šios gėlės. Dvaro sodininkas labai rūpestingas – net du laistytuvus atsinešė. Jau prie įėjimo į salą vaidilutės, kūrenančios ugnį, kvietė nepasididžiuoti  - apsilankyti  Pelėdos dvare. Žynys maloniai padėdavo norintiems pasisemti pelėdos išminties. O tai padaryti nebuvo taip paprasta – norintiems pasiskaityti protingų minčių reikėjo pasilypėti, jog pasiektų pelėdos lizdą, ir pasirinktame kiaušinyje rasdavo įvairiausių sentencijų, liaudies išminties. Dvaro ponia ir ponaitis svečius vaišino arbata, saldumynais, kurie taip pat priminė, kur žmonės pateko – pelėdos formos meduoliai, saldainiai, raginantys: ,,Neturėk kitų paukščių, tik vieną mane – pelėdą“. Dvaro muzikantai linksmino svečius įvairiausia muzika – skambėjo, romansai, liaudiškos dainos, šiuolaikinė muzika. Dainininkams  pritarė kanklės, gitaros. Pelėdžiukų dirbtuvėse virė darbas – kas pelėdą skaptavo, kas šaukštą dirbinosi. Jaunieji drožėjai net sutriko, kai išvydę dirbinius vieni svečiai pasiūlė vasarą atvažiuoti į jų sodybą ir savo drožiniais ją papuošti. Salos pakraštyje dvaro dailininkai tapė dvaro vaizdus ar pelėdas piešė. Kitame pakraštyje darbščiosios  dvarininkaitės siuvinėjo, nėrė vąšeliu.  Ypač apsilankiusios moterys negalėjo atitraukti akių nuo tokių grožybių, prašė pasidalinti patirtimi.

Populiarumo susilaukė ir šokėjai, kurie užsikrėtę šventės dvasia šoko net kelis kartus mažojoje scenoje ir savo dvaro teritorijoje, nors čia ir mažokai vietos jų energijai atsiskleisti. Populiariausias personažas visoje šventėje buvo Pelėdžiukas. Su juo nusifotografuoti panoro ne tik vaikai, bet ir suaugę, tad nusidriekdavo eilės, kurjis pasirodydavo. Visą dieną Pelėdvary šurmuliavo svečiai, net jau susiruošus į namus, jų vis dar ateidavo. Ir aš ten buvau, arbatą, kavą gėriau, per barzdą varvėjo - burnoj neturėjau, bet tulpėmis pasigėrėjau, Lizdeikos gimnazistais žavėjausi.  

G. Dauneckytė