Mūsų gimtasis kraštas neišsenkantis lobynas pažinimui. Lizdeikiečiai užuot žiūrėję į paveikslėlius vadovėlyje, vadovaujami geografijos mokytojo R. Labanausko, lietuvių k. mokytojos G. Abromikienės bei choreografijos mokytojos A. Krivickienės, rugsėjo 28d. išvyko į Pamario kraštą.

Pasak  profesoriaus Č. Kudabos, mūsų delta yra vienas originaliausių Lietuvos kraštovaizdžių. Patekęs į ją bet kuriuo metų laiku, pajunti gamtos didingumą: vasaros kaitrų miražų iliuzijas, rudens miglas ir paukščių nerimą. Pagaliau - žmonės po nendrių stogais, savo kojas nuolat tarsi įmerkę su irklu nesiskiria, lėto būdo ir tyros širdies. Vaizdingi jų kalbos žodžiai, Nemuno atšakų vardai lyg pasigėrėjimui sugalvoti. Ką čia ir bekalbėti - savita žemė ta Nemuno delta.

Į Šilutę keliavome gražiuoju Panemunės keliu. Pirmasis sustojimas- legendomis ir padavimais garsėjantis Rambyno kalnas. Rambynas – skalvių genties šventvietė, vėliau tapęs lietuvybės puoselėjimo simboliu. Nuo Rambyno kalno atsivėrė įspūdingi Nemuno vingiai, Mažosios Lietuvos vaizdai su Tilžės ir Ragainės miestų panoramomis (dabar Kaliningrado sritis).Mokytojų paskatinti nusileidome laipteliais žemyn prie Nemuno. Užlipti į kalną nebuvo lengva, bet tai buvo puiki rytinė mankšta, išvaikiusi miego likučius. Ant Rambyno kalno yra  aukų akmuo. Pasak legendos, vienas malūnininkas šventąjį akmenį išniekino, todėl dievas Perkūnas net tris kartus yra trenkęs į Rambyną ir jį į Nemuno bangas nugriovęs. Vėliau žmonės patys aukurą pastatė ir šventą ugnį jame puoselėjo. Netoliese, Bitėnų kapinaitėse, palaidotas publicistas, spaustuvininkas Martynas Jankus ir ilsisi rašytojo, kultūros veikėjo Vydūno palaikai.

Pasigrožėję rudenėjančia gamta, važiavome Rusnės link. Rusnė - vienintelis Lietuvos miestelis saloje, Nemuno deltoje, tarp Atmatos ir Skirvytės upių. Tikriausiai mes išbaidėme žuvis, nes šalia žvejojusiems žvejams  nė viena nekibo.

Dauguma šio krašto gyventojų - „vandens kultūros“ žmonės. Per daugelį amžių susiklostė savitas vietos žvejų gyvenimo būdas, papročiai, žvejybos būdai, sodybos ir pastatai. Krašto žvejams svarbu buvo įsikurti ne per toli nuo žvejybos plotų ten, kur buvo patogu priplaukti prie kranto su savo valtimi ir iškrauti laimikį bei žvejybos įrankius. Besidairydami pro autobuso langus į žvejų sodybas, nepajutome, kaip atvykome į Ventės ragą.

Ventės ragas – iškyšulys prie Kuršių marių, visai netoli Nemuno upės žiočių. Ventės rage 1929 m. įkurta parskrendančių paukščių žiedavimo stotis. Čia sužinojome, kaip paukščiai randa kelią į šiltuosius kraštus, kaip jie sugeba sugrįžti atgal. Čia tebestovi vienas seniausių Lietuvos švyturių. Į vienuolikos metrų aukščio švyturį įkopėme senais geležiniais ornamentais puoštais laiptais ir grožėjomės kerinčiais vaizdais. Nuo apžvalgos aikštelės buvo galima  matyti Nidos kopas. Šią nepaprastai saulėtą rudes dieną čia knibždėjo turistų iš įvairių pasaulio šalių: Italijos, Japonijos, Prancūzijos. Jie taip pat kaip ir mes vaikštinėdami molu  grožėjosi  rudens saulės nušviestomis vandens platybėmis.

Ir pagaliau mes visai netoli nuo Rusnės Minijos(Mingės) kaime- lietuviškoje Venecijoje. Minijos upė kaimą dalija į dvi dalis, tačiau nėra jokio tilto. Palei upę iš abiejų krantų driekiasi  žvejų sodybos, o upės krantai nutūpti gerai nusiteikusių ir turistams mojuojančių žvejų. Skrodėme Minijos vandenis legendinių laiveliu Forelle ir grožėjomės vakarėjančia rudens diena. Saulę palydėjome jau ant Medvėgalio piliakalnio.      

Grįžome kupini įspūdžių, naujų žinių ir noro ruošti ir dalyvauti integruotose pamokose-ekskursijose.

Lietuvių k. mokytoja G. Abromikienė ir 2E kl. mok. D. Skripkauskaitė