Ištrauka iš 3A klasės mokinės Akvilės Margytės darbo ,,Atrasti savąjį kelią“ Jaunųjų filologų konkursui (antrasis darbas)
,,Pirmieji rudens saulės blyksniai, žaidžiantys mano plaukuose ir kvailas tikėjimas tuo beatodairišku paauglišku maištu. Pradėjau rašyti padrąsinta Jūsų. Pirmieji eilėraščiai lūžo, griuvo ir vėl kėlėsi paliesti Jūsų rankų, tik vėliau jie tapo stiprūs, galingi, nepasiduodantys ir ištikimi man,‘‘- taip prieš aštuonerius metus lietuvių kalbos mokytojai rašė mūsų gimnazijos mokinė Ineta Verbickaitė- Matulienė, šiuo metu sėkmingai pabaigusi studijas ir įsikūrusi Kaune. Šiandien ji mano pašnekovė.
Sveika, Ineta. Lizdeikos gimnaziją baigei prieš aštuonerius metus. Tavo gražiausi mokykliniai prisiminimai ir galbūt tie, už kuriuos būtų nepaglostę mokytojai ir tėvai.
Laiką mokykloje prisimenu su nostalgija. Tik geriausios emocijos, puikūs renginiai ir nuostabūs žmonės. Ko gero, smagiausia mokykloje buvo ne krimsti sudėtingiausias formules, o dalyvauti įvairiausiuose konkursuose, koncertuose, renginiuose – toje programoje, kuri plečia kultūrinį akiratį. Hm, manau, nei mokytojai, nei tėvai nebūtų paglostę (o mūsų šokio kolektyvo „KAN-TRI“ vadovei plaukai pasišiauštų) už vakarėlį šokių klasėje koncerto išvakarėse. Su kolektyvu nusprendėme pasilinksminti, vakare įsėlinome į mokyklą (mamyte, einu mokytis matematikos) ir pramogavome visas linksmybes sutvirtindami naktine šokio repeticija aktų salėje. Dauguma sako, jog jiems labai smagu stebėti pasirodymus, eiti į koncertus. Aš galiu pasakyti, jog dalyvauti repeticijose, ruoštis koncertams, būti užkuliuose koncertų metu yra 100 kartų smagiau – ten susipažįsti su begale įdomių žmonių. Kadangi ir toliau dalyvauju įvairiuose darbovietės organizuojamuose koncertuose, dainavau kartu su Linu Adomaičiu, vėliausi į įdomias diskusijas su Povilu Meškėla, Nagliu Šulija, BaibaSkurstene, Natalija Bunke, Vytautu Rumšu, Samu ir daugeliu kitų žmonių. Tad visada primygtinai rekomenduoju įsitraukti į koncertinę veiklą – dainavimas, šokiai – visa tai atveria naujas galimybes, įdomias galimybes.
Po KTU bakalauro pasirinkai magistro studijas KVDU. Kaip paaiškintum būtent tokį savo pasirinkimą? Ką studijavai? Jeigu reiktų palyginti šias dvi aukštąsias mokyklas, kurią pasiūlytum rinktis?
Negaliu paaiškinti savo pasirinkimo – tiesiog norėjau studijų, susijusių su visuomene ir apimančių kuo didesnį informacijos kiekį, kuo platesnių, be sudėtingų formulių, o su galimybėmis duoti valią kūrybai. Tad magistro studijoms pasirinkau sociologijos krypties Sociokultūrinių grupių studijas. Programa buvo bandomoji, tad mūsų grupė buvo antroji ir paskutinė ją studijavusi. Tiesiog Lietuvoje tokio pobūdžio studijos bei tokio pobūdžio tyrimai, darbuotojai dar nėra reikalingi. Manau, po gerų 5 metų šis kursas turėtų vėl atsirasti studijų programose ir būti vienas populiariausių. Niekada nerekomenduoju lyginti universitetų. Galima lyginti atskirus fakultetus ar atskiras studijų programas, tačiau ne universitetus. Aš studijavau tiek VDU, tiek KTU socialinių mokslų fakultetuose, tad galiu drąsiai sakyti, jog sociologijos studijos KTU buvo išsamesnės, stipresnės, informatyvesnės, įdomesnės. Įstojusi į VDU pasijaučiau tarsi žengusi žingsnelį atgal. Taip pat fakultetai turi skirtingas nuostatas dėl dirbančių studentų – KTU dekanė sako, jog studentas dirbti negali, tačiau visi dėstytojai dirbančius studentus palaiko, netgi patys padeda derinti studijas su darbu. Tuo tarpu VDU dekanas sako, jog studentas turi dirbti, tačiau, jeigu pasakysite bent vienam dėstytojui, jog dirbate, užsitrauksite itin didelę nemalonę, nes čia dėstytojai yra itin smarkiai nusiteikę prieš dirbančius studentus. Galbūt tai palengvins apsisprendimą. Aš rekomenduočiau KTU. Bet vėlgi, labai daug priklauso nuo studijų programos.
Ar iš tiesų skiriasi studijavimas nuo studentavimo? Ar sunku tai suderinti?
Oi, mes su savo grupe labai gerai šiuos dalykus sugebėdavome suderinti. Prieš sesijas visi draugiškai mokydavomės vakarėlių metu (ypatingai matematiką, nes sudėtingiausių formulių be taurės šampano niekas nesuprasdavo). Tai suderinti nėra sudėtinga. Žinoma, laiką, skiriamą studijavimui ir studentavimui, smarkiai veikia gyvenamosios vietos pasirinkimas – jeigu žmogus nori pastudentauti, siūlau pagyventi bendrabutyje, jeigu nori suderinti abu dalykus, – išsinuomoti butelį su draugu, jeigu nori tik studijuoti, tuomet apsigyventi pas gimines ar vienam (nors vargu ar ir taip studentavimo apraiškų išvengs). Studentauti nėra blogai, kol tai smarkiai nekenkia studijoms (trumpiau tariant – studentauk tiek, kad iš universiteto neišmestų).
Tavo pirmasis darbas. Kaip jį radai? Žinau, kad buvo nemažas konkursas? Ar sunku buvo studijuoti ir dirbti? Kur šiuo metu dirbi?
Po pirmo kurso sugalvojau, jog noriu laikino darbelio vasarai. Radau paskelbtą darbo konkursą į labai gerą vietą Lietuvos draudime. Nusprendžiau jame dalyvauti, praėjau tris pokalbių turus ir gavau šią poziciją. Kadangi darbas buvo pusė etato, nusprendžiau pasilikti ir derinti darbą su studijomis. Suderinti tiek studijavimą, tiek studentavimą, tiek darbą pavyko puikiai. Žinoma, daug priklauso ir nuo įmonės, kurioje dirbate, – įmonė turi suteikti galimybę derinti darbą ir studijas. Dauguma darboviečių suteikia studentams mokymosi atostogas sesijų, atsiskaitymų metu ar rašant baigiamuosius darbus. Šioje įmonėje dirbu dar ir šiandien, džiaugiuosi, jog galiu pasigirti solidžia darbo patirtimi ir dideliu žinių kiekiu, kurios praverčia ne tik darbe, bet ir kasdieniame gyvenime.
Žinau, kad laisvalaikiu daug skaitai ir mėgsti keliauti. Ar turi savo mėgstamą knygą ir svajonių šalį?
Pastaruoju metu mano skaitymas apsiriboja įvairiausiais įstatymais, įstatymų pataisomis ar paprasčiausiu darbo kodeksu, nes ši informacija reikalinga darbe. Paprastai pasičiumpu kokią mamos išliaupsintą knygą, jeigu „užkabina“, perskaitau per kelis vakarus, jeigu ne, – prisimenu ją tik tada, kai reikia grąžinti. Negaliu įvardinti vienos mėgstamiausios knygos – kiekviena knyga unikali, turinti savo siužetą, savo istoriją. Ypatingai mėgstu Sandros Brown romanus – įdomus rašymo stilius, siužetinės linijos, intriga. Patinka ir DanBrown romanai. Be kaimyninių šalių esu pabuvojusi Italijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Kroatijoje, Suomijoje, Čekijoje ir kitur. Jau kurį laiką noriu nuvykti į Daniją. Pasakysiu atvirai – net nenumanau kodėl. Tiesiog prabudau vieną rytą su idėja, jog būtinai noriu tenai nuvažiuoti, nors visiškai nieko apie šią šalį nežinau. Nors keliauju pakankamai daug, dar neteko būti Paryžiuje, tad norėtųsi nuvykti ir prisiminti savo prancūzų kalbos žinias. Graikija, Ispanija, Kinija, Japonija – jeigu tik galėčiau, nukeliaučiau visur.
Kodėl neberašai eilėraščių? Žinau, kad esi tapusi kelių rajoninių ir net respublikinių konkursų laureate.
Sakoma, kad gimstama poetu arba vieną rytą juo atsibundama. Padaryti žmogų poetu, matyt, negalima. Kartais rašau. Sau. Bet tokios minutės aplanko labai retai, nes pastaruoju metu paprasčiausiai nerandu tam laiko. Kartais pabėga ir įkvėpimas. Kartais jis užplūsta ir tuomet suskrebenu eilėraštį. Kaupiu juos savo knygelėje, galbūt, kaip mama, po 10 metų sudėsiu juos į knygą.
Dažnai žmonės su širdgėla sako, kad neberanda gyvenimo prasmės. Jie kiekvieną dieną eina į darbą, gauna ubagišką atlyginimą ir susikrovę lagaminus išvažiuoja ieškoti skalsesnio duonos kąsnio. Ten, po alinančio darbo žuvų fabrike, vakare grįžta į namus, pasižiūri televizorių, eina ilsėtis, o kitą dieną vėl tas pats. Ir taip diena iš dienos. Kol jėgos išsenka. Tokiame užburtame rate sukasi begalė žmonių. Kur slypi gyvenimo prasmė?
Gyventi, vadinasi, gyventi prasmingai. Taip. Kartais tas ratas atrodo toks nuobodus, įkyrus, gal net beprasmis. Mąstau apie Gėtės Faustą. ,,Žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią“. Vadinasi, nėra ko gyventi be paklydimų? Niekada, net ir sunkiausiomis akimirkomis, nepagalvojau, kad reikėtų susikrauti lagaminus ir išvažiuoti į svečią šalį. Ne. Keliauti mėgstu, bet gyventi ir dirbti kažkur kitur – tikrai ne man. Esu kvaila ir naivi patriotė. Aš esu čia, nes būtent čia aš noriu būti: man čia gera. Viską darau dėl savęs ir artimųjų. Gyvenu. Kvėpuoju. Mokausi.Svajoju. Nes man to reikia. Juk aš – mano pasaulio centras.Kaip tapti geriausia? Tai cukraus saldumo svajonė. Protu įmanoma suvokti, kad joks planas neįdedant pastangų ir darbo neišdegs. Aišku, galima plačiai atvert žandikaulius, įkvėpt gerą litrą oro (kol valdžia neapmokestino) ir garsiai garsiai rėkti, kad žinai viską. Kas tai padarė, neliko nepastebėti. Bet šis būdas turi vieną trūkumą - jam nereikia nei talento, nei ypatingų gabumų. Tapęs garsiai rėkiančiu netampi nei pripažintu, nei mylimu, nei tikriausiai laimingu. Būtinas derinys: ir talentas be darbo, ir darbas be talento virstų niekam nereikalinga šiukšlių krūva. Tarp kitko, jau senokai esu įsisąmoninusi – niekada negyventi blogu savęs vertinimu. Klystame visi, ateina laikas, kai suvokiame tai ir pasukame kita linkme. Kas nuolat viskuo nepatenkintas dejuoja, tas niekada nesidžiaugs tuo, kuo tapo dabar. Didžiąją energijos dalį žmonės iššvaisto siekdami palaikyti savo svarbumo jausmą. Jei kiek nors atsikratytų savo svarbumo, įvyktų du dalykai. Pirma, nereikėtų eikvoti energijos iliuzinei idėjai apie savo puikybės puoselėjimą, antra, turėtų pakankamai jėgos pažvelgti į tikrąjį puikumą, sklindantį iš visatos.
,,Pasakyk savo mėgstamą spalvą ir aš pasakysiu, koks tu esi,“ - teigė psichologė D. Sharpe. Beveik kiekvienas žmogus turi savo mėgiamą spalvą.Asmenybės raktas yra ne tik tai, kokias spalvas žmogus mėgsta, bet ir kiek tų mėgstamų spalvų. Solidus ir rimtas žmogus mėgsta ypač vieną spalvą ir dar vieną, dvi, jei kas tvirtina, kad mėgsta visas spalvas, tai rodo, kad jo asmenybė dar nesusiformavusi. Kas mėgsta tik vieną spalvą, yra konservatyvus ir jam stinga fantazijos. Šiandien sėdėdama tavo naujajam ebute matau dominuojančią rudą spalvą. Ar ji ką nors reiškia tau?
Akvile, tu žinai, moterys, kurios mėgsta rudą spalvą, yra nuostabios žmonos, ramios, linksmos, linkusios nusileisti. Tai idealas vyro, kuris svajoja apie mylinčią žmoną. O jeigu kalbėsime rimtai, mėgstu visas spalvas. Labiausiai imponuoja geltona, turbūt todėl namuose dauguma sienų geltonos spalvos, nes ji asocijuojasi su saule, šviesa. Mėgstų raudoną spalvą, kuri simbolizuoja meilę ir aistrą, mėlyną, kuri asocijuojasi su jūra ir, be abejo, žalią – dažnai mėgstu juokauti, jog pati gražiausia – mano akių spalva.
Psichologai teigia, kad charakteris ir talentas susideda net iš 35sugebėjimų. Bet kuris gumburėlis žmogaus kaukolėje liudija apie vieno ar kito sugebėjimo vyravimą. Ir, atvirkščiai, įdubimas – apie tai, kad jos silpnas arba visai nėra sugebėjimo funcijos. Kaip tau atrodo, kokiais gebėjimais Tu gali pasigirti, o apie kokias silpnybes esi linkusi nutylėti?
Visi, kaip giliai save bematytume, esame tik savo kūrybos ir charakterio bruožai, kurie kuria istoriją apie mus. Žmonės, jie keičiasi. Be logiško tikslo, be konkrečios siekiamybės, su didžiule ,,šiaip" doze. Save atiduoti kažkam yra būtina. Kiek duodi, tiek gauni. Gal turi, šiaip? (neturi laiko? aš turiu, šiaip, dovanoju...) Nereikia skaičiuoti, kiek laiko liko ar kiek reikės. Taip mes mokomės. Taip mes gyvenam.Aš randu laiko tobulėjimui, iššūkiams, tinginystei, paieškoms, eksperimentams, akiračio plėtimui, pokštams, darbams, kuriuos gera nudirbti, nerūpestingoms vakarienėms. Randu laiko mokytis naujų dalykų, pastebėti draugo balso pasikeitimą, kai kažkas nutinka. Randu laiko pastebėti ateinančius pokyčius, kai prašiaušia naujas skersvėjis. Randu laiko pasakyti ir išgirsti. Neskirstau savo savybių ar gebėjimų į stiprius ar silpnus – kiekvienas jų unikalus ir tam tikrose skirtingose situacijose reikalingas. Tad, kai tik prireikia, išsitraukiu ir metu kaip savo svarbiausią kozirį.
Kas, tavo nuomone, privalėtų keistis šiuolaikinėje mokykloje, o kas privalėtų išlikti. Ko palinkėtum šiandieniniam lizdeikiečiui?
Palinkėčiau būti iniciatyviems, ieškoti mėgstamos veiklos ir galų gale suprasti, kad mokykloje praleistas laikas – dalis gražiausių ir smagiausių metų, naudokitės tuo. Mano laikais mokykla buvo kitokia – vaikai buvo ugdomi nuo pat pirmos klasės, tad visi mokytojai pažinojo beveik visus vaikus, vaikai pažinojo vieni kitus – buvo daugiau bendravimo, pasitikėjimo, daugiau galimybių ugdyti jauną žmogų (juk daug paprasčiau įžvelgti talentą antroke ir jį ugdyti, nei bandyti kažką įžiūrėti dešimtoke). Aš mokyklą prisimenu būtent tokią, tad išgrynintos gimnazijos koncepcija man nėra itin priimtina.
Dėkoju tau, Ineta, už pokalbį ir linkėjimus.
