Kiekvienas žmogus privalo pažinti savo krašto istoriją, domėtis tautos kultūriniu paveldu ir papročiais. Siekdami, kad mokiniai suvoktų kultūros tradicijas ir jas kūrybingai plėtotų, patirtų estetinių išgyvenimų ir suprastų esminių vertybių prasmę, mokytojai renkasi netradicines edukacines erdves – krašto muziejus. Iš tiesų techninės naujovės ir modernūs muziejininkų sprendimai padeda ne tik įgyti žinių, bet ir keičia mokinių požiūrį į muziejus. Muziejus tampa išskirtine mokymo(si) vieta, kai  tiesiogiai kontaktuojama su realiu objektu, istoriniu dokumentu ar meno dirbiniu. Todėl mokiniams ypač patrauklios yra išvažiuojamosios integruotos pamokos muziejuose. Lizdeikos gimnazijos 1D klasės mokiniai, lydimi klasės auklėtojos, tikybos mokytojos I.Zabulienės, matematikos mokytojos S.Vaitiekūnės ir lietuvių kalbos mokytojos S.Karenauskienės, spalio pabaigoje lankėsi Gabrielės Petkevičaitės – Bitės gimtinėje Puziniškio dvare.

Puziniškis lietuvių kultūros istorijoje minimas kaip vienas iš svarbių XIX a. pabaigos - XX a. pradžios  tautinio judėjimo,  lietuvybės puoselėjimo centrų. Dvaras priklausė  inteligentų bajorų Petkevičių šeimai, kuri į Puziniškes grįžo 1901m. Tuomet iš Joniškėlio į šį drėgno ir klampaus miško apsupty įsikūrusį dvarą persikėlė ir Lietuvos šviesuolių, inteligentų, lietuvybės puoselėtojų  susibūrimai, iš čia platinama lietuviška spauda. Dvaro šeimininkai ir toliau rūpinosi ne tik žmonių fizine sveikata, bet ir jų dvasia, švietimu ir auklėjimu. Dukrai Gabrielei nuo mažens buvo įskiepytas požiūris, kad svarbiausia gyvenime – meilė artimajam ir demokratiškas santykis su kitu, nepriklausomai nuo jo turtinės padėties, tautybės ar vartojamos kalbos. Tokiomis vertybėmis visą savo gyvenimą ir vadovavosi įžymi kultūros, visuomenės veikėja, pedagogė, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė.

Mokiniai, išklausę muziejininkės pasakojimo apie rašytojos gyvenimą ir veiklą bei apžiūrėję eksponatus, turėjo galimybę patys patirti, kokiomis sąlygomis XX a. pradžioje mokėsi vaikai. Viena iš G.Petkevičaitės veiklų – liaudies švietimas: ji slapta savo namuose mokė valstiečių vaikus skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Pirmokai gimnazistai kartu su mokytojomis, klausydami jų pasakojimų apie spaudos draudimo laikotarpį, knygnešius ir daraktorius, patys lininiu siūlu siuvo sąsiuvinius ir, padažydami plunksną į rašalą, kūrė tekstus.  Kadangi rašytoja iš tėvo buvo išmokusi liaudies medicinos paslapčių, jai teko talkininkauti ir vaistinėje, muziejuje įrengta vaistinių augalų ir mikstūrai gaminti naudojamų indų ekspozicija. Mokiniai mokėsi atpažinti augalus, pajusti kiekvieno jų kvapą, domėjosi jų gydomosiomis savybėmis. Taip pat susipažino su ano laikmečio matavimo vienetais, sprendė uždavinius, kūrė kryžiažodžius ir pasaką apie darbščiąją Bitę.

Po edukacinės mokomosios veiklos dvaro teritorijoje įkūrėme jaukią lauko stovyklą, grožėjomis rudenėjančia dvaro aplinka, žaidėme judriuosius žaidimus, stengėmės neoficialioje aplinkoje geriau pažinti vienas kitą. O grįždami namo jau planavome kitų metų rudeninę išvyką. Šiemet literatūros pamokose dar kalbėsime apie Gabrielės Petkevičaitės –Bitės visuomeninę ir kūrybinę veiklą, nagrinėdami jos bendražygės Žemaitės kūrybą, o kitais metais stengsimės aplankyti Linų muziejų ir keliauti linų dievo slapyvardį pasirinkusio rašytojo J.Tumo-Vaižganto takais, dar kitais metais – garsiosios LDK didikų Radvilų šeimos pėdsakais Kėdainių krašte. Taigi, šių dienų muziejai yra puikus pagalbininkas mokytojui, atvira erdvė, ne tik kaupianti ir sauganti kultūros vertybes, bet ir ugdanti kultūros paveldo suvokimą ir skatinanti domėtis krašto istorija ir išskirtinėmis asmenybėmis.

Lietuvių k. mokytoja Sandra Karenauskienė.