„Jei žmonijoj tautos vertė būtų matuojama jos kalbos grožiu, tai žemaičiai ir lietuviai būtų pirmoj eilėj tarp Europos gyventojų“(J.Zauerveinas). Iš tiesų turime didžiuotis gimtąja lietuvių kalba ir nepamiršti jos puoselėjimo svarbos, nes esame mažos kalbinės bendruomenės nariai. Todėl jau tradicija tapo gimnazijoje kovo mėnesį organizuoti renginius, skirtus gimtajai kalbai.
Kadangi 2015 – ieji Lietuvoje paskelbti Etnografinių regionų metais, gimnazijoje buvo nuspręsta 1-2 klasių mokiniams organizuoti netradicinę pamoką, skirtą etnografinių regionų savitumui atskleisti. Kovo 26 dieną per aštuntą pamoką visus mokinius, susirinkusius į aktų salę, pasveikino choreografijos mokytojos A. Krivickienės vadovaujami šokėjai, pašokę lietuvių liaudies šokį. Mokiniai klausėsi viešnios iš lopšelio- darželio ,,Eglutė“ L. Vaičiulytės, kuri yra daug metų dainavusi etnografiniame ansamblyje bei yra puikiai susipažinusi su įvairių regionų folkloru, smagių liaudiškų pasakojimų bei skambių dainų. Pamokoje 2-ų klasių mokinių atstovai pristatė Lietuvos etnografinius regionus.
Mokiniai sužinojo, kad Dzūkija sunkiai įsivaizduojama be dainingų, draugiškų regiono gyventojų, be miško amatų ir savito kulinarinio paveldo, o Aukštaitijoje nuo neatmenamų laikų skamba UNESCO nematerialaus paveldo sąraše įrašytos lietuvių polifoninės dainos – sutartinės. Saviti ir žemaičiai, išlaikę ryškiausią tarmę, ir derlingose žemėse įsikūrę suvalkiečiai, garsėjantys ne tik didžiulėmis sodybomis, bet ir vis dar per Kalėdas gyva „šyvio šokdinimo“ tradicija. Mažosios Lietuvos regiono savitumą iliustruoja mūsų dienas pasiekęs žvejų gyvensenos atributas – kūrėnų ir burvalčių vėtrungės. Taip pat mokiniai galėjo pamatyti 2-okių gimnazisčių demonstruojamą gintarinių karolių kolekciją. Taigi, ,,įėję į mūsų artojo trobą, pasiklausę jo pasakų, jo originalių pasakojimų“ mokiniai sužinojo daug naujų dalykų ir ,,išėjo su didžiulėmis svarbių žinių atsargomis“, kuriomis dalinosi per lietuvių kalbos pamokas. Etninę kultūrą profesorius Norbertas Vėlius apibūdino taip: tai, ką žmogus ar tauta per savo gyvenimo ciklą, pradedant gimimu, rado, gausino, kūrė ir perdavė ateinančioms kartoms. Džiugu, kad liaudies dainos, pasakojimai kelia mokinių susidomėjimą, be to, svarbu, kad jaunoji karta etnografiniuose šalies regionuose ieško savasties ir įkvėpimo.
Kovo 27d. vyko antroji netradicinė pamoka- paskaita ,, Kalbų skirtumai“, kurią vedė Eglė Krivickaitė, buvusi lizdeikietė, dabar VDU Lietuvių kalbos katedros doktorantė, Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės centro jaunesnioji mokslo darbuotoja. Paskaitos klausėsi 3-4 klasių gimnazistai. Šį kartą į kalbą buvo pažiūrėta kitu aspektu. Buvo kalbama apie vaikinų ir merginų kalbos skirtumus. Akcentuota, kad vaikinai ir merginos skiriasi ne tik, pavyzdžiui, šukuosenomis, apranga, pomėgiais, bet ir kalba. Kaip nesusikalba aukštaitis su žemaičiu, taip neretai nesusikalba moteris su vyru. Taip yra todėl, kad moterys kalbėjimą supranta kaip bendravimą, o vyrai – kaip informacijos perdavimą. Vyrams nuolatinis klausinėjimas asocijuojasi su mažu pasitikėjimu savimi. Moterims pokalbis – kaip terapija, joms svarbu išsipasakoti, pasiguosti, dalintis jausmais. Vyrai nemėgsta išsipasakoti, labiau mėgsta patarinėti, dominuoti, vadovauti. Moterys iš viso linkusios daugiau klausinėti, pasitikslinti. Taigi merginos yra ,,kodėlčiukės“. Be to, moterų kalboje daugiau mažybinių žodžių, taip pat moterys labiau mėgsta sakyti komplimentus. Kad kalbos procesas, tai yra gebėjimas kalbėti, prasideda nuo smegenų veiklos, puikiai buvo iliustruota videomedžiaga. Lektorė atkreipė dėmesį, kad, pavyzdžiui, klasės klounas ar vadinamasis juokdarys dažniausiai būna vaikinas, retais atvejais tai gali būti mergina. Paskaitoje buvo aptarti ir socialiniai vaidmenys. Žmonės visada tuo pačiu metu yra kokios nors rolės turėtojai. Taigi kalbėjimo stiliaus pasirinkimas priklauso nuo to, su kuo kalbame, ką kalbame, kada ir kur kalbame. Pastebėta, kad paties žmogaus kalbėjimo stilius keičiasi priklausomai nuo socialinio konteksto, todėl kalbos priemonių pasirinkimą lemia kalbėtojų vaidmenys, jų tarpusavio santykiai ir socialinė situacija. Pavyzdžiui, tiems, kuriuos gerbiame, sakome ,,laba diena“, draugams- ,,labas“, o tiems, kuriems jaučiame simpatiją, dažnai sakome ,,labuka“. Lektorė aptarė ir vieną iš kalbos atmainų - jaunimo kalbą. Ji šmaikščiai pastebėjo, jog joje dažnai keiksmažodžiai akis bado. Jaunimo kalba įdomi tuo, kad pagal kalbėjimą galima skirstyti jaunimą į grupes. Aišku, vienaip kalba ,,populiarieji“, kurie aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, gerai mokosi, kitaip- ,,moksliukai“, gerai besimokantys-tyleniai, dar kitaip- ,,kietieji“, kurie visai nesimoko, nelanko pamokų. Pasiklausius jų kalbos galima nustatyti, kuriai ,,grupuotei“ priklauso jaunuolis. Be to, jaunimo kalba skiriasi ne tik keiksmažodžiais, taip pat slengu, užsienietiškų žodžių įterpimu. Taigi kalba daug gali atskleisti apie žmogų. Be to, kalba keičiasi su kiekviena karta. Todėl, pasak E. Krivickaitės, ir įdomu gilintis į žmonių kalbą, ją tyrinėti psicholingvistiniu aspektu. Galbūt abiturientai, išklausę šios paskaitos ,,su prieskoniu“ ir susidomėję kalbos tyrimais, rinksis studijas VDU.
Gimtosios kalbos dienų renginius simboliškai baigė lietuvių kalbos mokytojų paruoštų lietuviškų mišrainių vaišės, tapusios šviesiu mokyklos kasdienybės akcentu bei sutelkusios mokytojus nuotaikingai pasišnekučiuoti prie bendro stalo. Juk tai, kas mus vienija, kartu mus ir stiprina.
Lietuvių kalbos mokytoja G. Abromikienė
