Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, leidykla „Baltos lankos“ paskelbė rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės trumpojo rašinio konkurso „Istorija greta mūsų“ nugalėtoją.  II vietos nugalėtoju tapo Radviliškio Lizdeikos gimnazijos 3B klasės gimnazistas Faustas Norvaiša (mokytoja Laima Verbickienė). Pasak Kristinos Sabaliauskaitės: „Gal kai kurie, prisimindami mano knygų herojus sakys, kad tai duoklė „Norvaišų mafijai“, bet radviliškietis gimnazistas Faustas Norvaiša ir jo rašinys „Radvilų miestas“, nepaisant kai kurių istorinių smulkmenų netikslumų, tikrai išsiskyrė – savo teksto temperamentu, drąsiu fantazijos polėkiu bei pastangomis įsivaizduoti konkrečią istorinę akimirką. II vieta – su palinkėjimu kitąkart dar ir kruopščiai patikrinti datas bei faktus.

Faustas Norvaiša

Radvilų miestas

Ar kas galėtų atsakyti, kur dingo auksinė saulė? Kur dingo taikos ir santarvės laikai mylimoje tėvynėje? Mano širdis kraujuoja, aižėja lyg dūžtantis stiklas. Raudona ambrozija įsigėrė į žemę maitintoją, iš kurios išaugo aukštos obelys, duodančios gausų derlių, kuriais maitinsis ištisos lietuvių kartos.

Balta medinė karieta, puošta paauksuotais lapais, uogomis bei angelų skulptūromis, laikančiomis herbą, traukiama dviejų porų stiprių žemaitukų, lėtai kratėsi apledėjusiu miško keliuku. Biržų pilis buvo dar gana toli.  Tuzinas lydinčių raitelių, kurių šalmai buvo papuošti erelio plunksnomis, o ant pečių pritvirtinti raštuoti kailiai, jojo glaudžiai apsupę karietą. Vieni raiteliai laikė ilgas ir smailias ietis, kiti mojavo vėzdais ir kovos kirviais, perrištais raudonais kaspinais. Kolonos priekyje iškilmingai jojo vėliavnešys, kurio rankose plaikstėsi balta vėliava su juodu ereliu.

–Jūs, kvaili padarai! Greičiau! – šūkavo juodaskvernis vežikas plakdamas odiniu botagu arklių uodegas. Arkliai, baidydamiesi aštrių  kirčių,  skriste skrido lediniu taku. Aplink driekėsi tik  juodi, neaprėpiami miškai. Tik tolumoje, tarp apledėjusių krūmų, storakamienių ąžuolų ir aukštųjų eglių, žybčiojo  šviečiančios akys.  –Vilkai galanda dantis, o jūs vos velkatės, – toliau drožė botagu vežikas.

– Algimantai, kodėl taip begėdiškai skriaudi mano naujuosius augintinius, – piktai replikavo vyriškas balsas iš karietos, kuri purtėsi dardėdama nelygiu keliu. – Sustok, vežike, sustok! – įsakmiai pareikalavo tas pats vyriškas balsas. Arkliai stojo piestu, karieta slydo į šoną ir vos neatsitrenkė į storakamienį ąžuolą. Pro praviras karietos dureles išvirto rudabarzdis vyriškis, vilkintis baltus marškinius, siuvinėtais rankogaliais, juodu  koletu ir ant pečių užsimetęs juodus šermuonėlių kailinius. Vyriškis sviedė ant žemės prabangius kailinius ir tąsomas traukulių ėmė vemti.

– Ar jums tamsta, jūsų didenybe, viskas gerai? – pribėgo išsigandęs vežikas. – Tie prakeikti keliai.

 – Nesijaudink, Algimantai, man viskas gerai. Tiesiog pilies vynas buvo  prastas. Tam mes, Gediminaičių palikuonys, neatsparūs. Tu geriau sakyk, kur esame?

– Kažkur pusiaukelėje tarp Baisogalos ir Biržų. Jei neklystu tamsta, Didysis etmone, vietovė vadinasi Viliškis ar kažkas panašaus, – šluostėsi apšarmojusius ūsus vežikas. Staiga ūžtelėjo vėjo šuoras ir pro šalį pralėkusi  strėlė įsmigo į karietos dureles. Nuaidėjo muškietų šūviai ir arkebūzų griausmas. Iš tamsaus miško ėmė lįsti  skarmaluotos būtybės ir grėsmingai rėkaudamos supo keliauninkus  glaudžiu ratu. 

 – Bog s nami! – šūkavo pasalūnai.

– Už Radvilas ir motiną tėvynę!- smeigdamas kardu  į  užpuoliko makaulę sušuko vėliavnešys.

-Už laisvę ir garbę! – mojavo ietimis palydos kariai.

– Iki mirties, pirmyn! – išsitraukęs spindinčią it mėnesienos šviesa kalaviją su gintaru inkrustuota rankena senasis ponas drąsiai puolė pasalūnus. Užvirė kova, aidėjo šūksniai, skambėjo ginklai. Narsūs lietuviai aršiai priešinosi užpuolikams, tačiau jėgos buvo nelygios.

– Pone, Didysis etmone, turite gelbėtis, - įsakmiai šaukė kariai, narsiai gindamiesi nuo užpuolikų.

– Bailiai pabėgti, vyrai, negarbinga, še tau! – smeigė kalaviju skarmaliui,   besirengiančiam iš užnugario pribaigti Algimantą.  

– Tamsta, jei žūsite, tuomet Lietuvos žemelei ateis tamsūs laikai, o priešai, nusiaubę Livoniją, imsis ir mūsų tėvynės,  – vežikas vikriai  užšoko ant karietos stogo ir, sugriebęs kairiąją ranka vadeles, dešiniąja padėjo ponui užšokti ant pakylos. Tada piktai trinktelėjo arkliams per pasturgalius ir  ištiesinta karieta  tarsi vėjas  nulėkė  tamsiu  keliu palikdama žuvusius palydos raitelius, kurių sielos jau buvo nukeliavusios į dausas.

**

Karieta neatlaikiusi svorio ir pragariško arklių bėgimo atitrūko nuo jungčių ir pasišokinėdama nudardėjo į  kairėje pusėje plytinčią pelkę, išsigandę arkliai spruko į šonus, o ponas  su  vežiku vos spėjo nušokti nuo karietos paaukštinimo. Abu ridenosi kūliais per skardį, skiriantį mažą Viliškio kaimelį nuo pelkėto miško. Kažkur tolumoje žvygavo  užpuolikai, buvo girdėti tolstantis kanopų dundesys. Ponas pasitempęs kulkšnį prilaikomas rūpestingo palydovo  sunkiai vilko skaudančią koją. Po gero pusvalandžio keliauninkai priėjo  mažą medinę bažnytėlę šiaudiniu stogu ir paprašė prieglobsčio apsamanojusioje  ,,Senojo kipšo“ smuklėje. Kaimelis buvo nedidukas, jį sudarė vienintelė akmenimis grįsta gatvelė, jungianti suspaustų, siaurų namelių sieną.  Dar pajuodusios uždaros langinės, vėjo išplėšyti šiaudiniai stogai, iš molio drėbtos sienos ir žemos durys. Aikštėje priešais bažnytėlę   stūksojo į žemę įremtas medinis koplytstulpis su rūsčiu Rūpintojėliu, kuris pabalęs  nuo pelėsių laukė kažko, pasirodančio iš  kylančios saulės. Už bažnytėlės, kairėje pusėje, rymojo rūkų padengtos kapinaitės, kuriose susikraipę kryžiai bolavo tarsi nelaimingi vaiduokliai, nešantys  sudžiūvusių rūtų puokštes. Kai kur ant kapų puikavosi karžygių šalmai, sulaužytos ietys ar Gediminaičių bokštais puošti skydai- visa,  kas belikę iš senųjų protėvių laikų. Kitame miestelio gale, prie stulpo, žyminčio įėjimą į gyvenvietę, kažkada buvo turgaus aikštė, apjuosta sutrešusiais rąstigaliais. Jau  keleri metai kaip niekas čia nesirinkdavo, nes prekeiviai ir pirkliai bijojo keliauti per šiuos kraštus. Įvairiausi valkatos bei užpuolikai, slankiojantys  pelkėtuose miškuose, nedavė ramybės ir neleido saugiai gyventi apylinkių žmonėms.

Paryčiais kaimelyje, ieškodami pasprukusio Didžiojo Lietuvos etmono,  pasirodė  leisgyvių užpuolikų likučiai. Juos drąsiai sutiko apsiginklavę gyventojai, kurie nuvijo užpuolikus atgal į apledėjusias pelkes, kuriose nelaimėliai  sušalo arba paskendo lediniame vandenyje. Senasis žiniuonis sugydė svečią, pagirdęs jį vingiorykščių bei pušų pumpurų užpilu bei sutvarstęs skaudančią koją.  Po keleto dienų, kai garbusis svečias jautėsi geriau, gyventojai parūpinę geriausius arklius palydėjo keliauninkus į Biržus. Didysis etmonas, atsidėkodamas už išgelbėtą gyvybę ir suteiktą pagalbą, padovanojo kaimeliui garbingiausią dovaną – savo giminės vardą, taip padarydamas mažąjį kaimelį savo naująja giminės sostine - Radviliškio miestu. Kartu garbingas svečias davė priesaiką ginti gyventojus nuo gresiančio priešo, miestelio niekada nedovanoti svetimšaliams, nes lietuviai nuo seno yra laisvi žmonės, kaip ir jų motina - tėvynė Lietuva.