Get Adobe Flash player

Artėjant Lietuvos valstybingumo šimtmečiui vyresniųjų klasių mokiniai buvo pakviesti  apmąstyti kiekvieno iš mūsų įsipareigojimą tėvynei ir  dalyvauti Jaunųjų krikščionių demokratų paskelbtame rašinių konkurse  „Kaip galiu prisidėti prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo?“ Iš autorių buvo  tikimasi  darbų, kuriuose jie ne tik asmeniškai atsakytų į  suformuluotą klausimą, bet ir plačiau pamąstytų apie valstybingumo reikšmę globaliame pasaulyje.   Gruodžio 22 d. LR Seimą buvo pakviesti šio konkurso geriausių darbų autoriai. Prieš laureatų paskelbimą vyko pažintinė ekskursija po LR Seimo rūmus bei diskusija apie iššūkius Lietuvos valstybingumui su JKD alumnais LR Seimo nariu Pauliumi Saudargu, politologu Laurynu Kasčiūnu ir politikos žinovu Vytautu Keršansku. Į laureatų apdovanojimus buvo pakviesti ir radviliškiečiai. Tai Vaižganto gimnazijos mokinė Vikintė Valantinaitė ir jos mokytoja Laimutė Maminskienė bei  Lizdeikos gimnazijos mokinys Faustas Norvaiša ir jo mokytoja Laima Verbickienė. Komisijos nariai informavo, kad rašinių konkurse dalyvavo mokiniai iš 33 mokyklų, darbai brandūs, unikalūs, autoriai didžiuojasi  mūsų valstybės istorija, tradicijomis, papročiais. Paulius Saudargas pasidžiaugė, kad yra tokių politiškai brandžių jaunų žmonių, o  politologas Laurynas Kasčiūnas    priminė, kad valstybingumas nėra duotybė, todėl kiekvieno piliečio pareiga  yra aktyviai įsitraukti į savo valstybės gyvenimą, tėvynės pamatų stiprinimą. Paskelbus rašinių konkurso  rezultatus paaiškėjo, kad Fausto  novelė ,,O kur lieki tu?” laimėjo išskirtiniausio kūrinio nominaciją.                                                                                                         

Laima Verbickienė

Kaip galiu prisidėti prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo?

O KUR LIEKI TU?

                      1944 metų vasaros pradžioje griaudžiantys perkūnai ir vėtrų sūkuriai vijo vokiečių armiją ir Rytų frontą  per nualintą Lietuvos žemę.  Apmaudu, bet tai nebuvo paguodos ar vilties ženklas. Supratome, kad artinasi raudonasis slibinas, užliesiantis mūsų tėvynę dar baisesne priespauda, žiaurumu ir neapykanta. Vėlų vakarą kartu su kitais pabėgėliais nerimaudami blaškėmės traukinių stoties perone, tikėdamiesi kuo greičiau pasprukti į Vakarus nuo raudonosios giltinės. Kuo toliau nuo ledu ir krauju nutiesto kelio, kuris tevedė tolyn į Rusijos gilumą, šiaurės imperijos ledynus – Sibirą. Margoje žmonių minioje spaudėsi jauni ir seni, turtingi ir vargšai, rašytojai ir mažaraščiai. Visus juos sujungė bendras tikslas- pabėgti kuo toliau nuo karo ir mirties į svajonių kraštą, kuriame net oras kvepia obuolių pyragais ir saldžiu medumi. Ten ir saulė šiltesnė, ir dangus mėlynasis, ir kraštas mielesnis. Tačiau tik nedaugelis suvokė, kad tai tik ironiškas auksinės kaitros miražas...  

                      Glėbyje tvirtai spausdamas rudaakę žydaitę, slapta išgelbėtą nuo sužvėrėjusių vokiečių, ieškojau bilietų kasos, išduodančios laisvės popierėlį, kuris turėjo išgelbėti nuo baisios negandos. Be manęs prieš likimo akis buvo ir kitų: karo nusikaltėlių, baimės ir panikos sužlugdytų individų ir tų, kurie trokšta turtingesnio gyvenimo, šiltesnės svetimos saulės ir svetimų karalių rūmų. Stebėjau, kaip susirinkusieji, paveikti tamsos ir baimės, virto plikomis amebomis. Tie vienaląsčiai pirmuonys, nebeturintys pastovios kūno formos, išsigandę sukiojosi tirštame vandenyje, tikėdamiesi išsigelbėjimo, nes  žmonija naiviai tiki pasakomis, kadangi dar iš vaikystės įkalta, kad tikri herojai visada nugali. Niekada nesusimąstydavau, kas iš tiesų yra tikroji laimė, tikrasis praradimas ar tikroji atsakomybė. XX amžius suluošino žmoniją ir civilizaciją, paminė žmogiškumą ir gėrį. Pasaulis išsigimė sunaikindamas meilę ir gerumą. Beliko tik menki vilties trupinėliai.  Dievai nematė, tai ne mūsų kaltė, kad žmonės tapo akli ir nebylūs naikinančiam  siaubui, vykstančiam Žemės rutuly. Nebyliai stovėdamas prieš tautos teismo altorių suvokiau, kad esu toks pat abejingas mankurtas, besiruošiantis palikti savo namus, tėvus ir gimtinę.

                      Artėjantis traukinys ėmė spjaudytis  suodžių ir dūmų kamuoliais. Išsigandę bėgliai traukėsi nuo dvokiančių dūmų į stoties salę, kai pradėjo žviegti sirenos, įspėdamos apie artėjantį oro pavojų. Išsigandę žmonės įnirtingai darbuodamiesi alkūnėmis ir kojomis  brovėsi į priekį, neatlaikiusieji grūsties griuvo po bėgančiųjų kojomis, o stipriausieji vejami bandos jausmo grūdosi laukan tikėdamiesi miestelio griuvėsiuose  pasislėpti nuo bombonešių nešamos ugnies. Moterys klykė, vaikai spiegė, vyrai keikėsi žiūrėdami į pajuodavusį dangų. Dar kartą sugriaudėjo žemė, pakilo ugnies stulpai, laimei, bombonešis nepataikė į paskutinę lietuvių viltį  - traukinio bėgius.

                      Pardavęs savo sergančią sielą už du traukinio bilietus į Augsburgą,  glosčiau mažosios dukrelės galvelę ir šnibždėjau į ausį, kad viskas bus gerai, kad į tėtis nuveš ten, kur šilta ir saugu. Lauke pasigirdo padriki šūviai ir netrukus  į stoties pastatą ėmė veržtis murzinos, išbadėjusios pabaisos, gromuliuojančios šiurkščius ir pagiežingus svetimos kalbos žodžius. Jos priminė anuos žvėris, kurie miškelio pakrašty sušaudė kelias žydų šeimas. Ten šaltą rudens vakarą ir radau dukrelę, išlindusią iš kapo duobės. Ji neverkė, tik gailiai inkštė lyg primuštas šunėkas kaimo gale. Kaip ji išliko, nežinau. Ko gero, Dievas mane tą vakarą atvedė į mišką, kad išgelbėčiau nekaltą gyvybę, kuri turėjo būti paaukota visagalei mirties galybei. Pasiaukoti, ginti nekaltuosius -tai žmogaus pareiga ir pašaukimas. Tu privalai ne tik gyventi, bet ir mylėti kitus. Praradę žmogiškumą, prarandame savo tikslą, savo viltį ir tikėjimą. Kaip gali gyventi žmogus netekęs vilties, išsižadėjęs  žmogiškumo?

                      Patvirtinę savo tapatybes, pagaliau gavome leidimą keliauti į Vakarus. Aplinkiniai šnabždėjo, kad  traukinys į  Augsburgą išvyks tik vėlai vakare. Lietuva, Lietuvėle, kiek sūnų ir dukterų visam amžiui paliks tavuosius namus. Kažkas perone paliko lagaminą, iš kurio išsibarstė knygos,  ore šnarėdami sklandė išplėšti lapai ir primarginti rankraščiai. Antanas Škėma, Jonas Aistis, Henrikas Nagys bei kiti tautos šviesuoliai atsidūrė svetimame krašte, valgė svetimą duoną ir gėrė  svetimą vandenį, atskiestą ašaromis. Didysis pokario egzodas palies kūrybingiausius ir šviesiausius lietuvių atstovus. Tačiau ne visi spruks. Nemažai liks tų, kurie tikės plunksna ir ginklu sustabdyti gresiančią sumaištį, visišką tautos sunaikinimą. Užuodžiu krauju rašomus Broniaus Krivicko žodžius – Jis liks. Jis kovos. Jei ne mano dukrelė, aš irgi su juo likčiau tėvynėje. Kovočiau greta su  kitais miško broliais, nes išties mes vos gimę tapome tėvynės sargais, gyvenome ir mitome  prisiekę Lietuvai ir Motinai. Liaudies išmintis byloja, kad kai laivas skęsta, žiurkės pirmos jį palieka. Sakoma, kad bailiai ir silpnieji  išeina, o likusieji padeda vienas kitam, bando bendromis jėgomis kovoti prieš atėjusią bėdą ir pavojų. Jie  nešaukia nebyliu balsu tautos, kai patys šildosi prieš saulę, bet herojiškai guldo savo jaunas galvas dėl  tėvynės laisvės ir šviesesnės artimųjų ateities. Kuriantis žmogus negali pasiduoti absurdo depresijai, o atsidūręs svetur jis privalo žinoti savo šaknis, savo  identitetą,  mokėti gimtąją  kalbą ir  neprarasti vilties bei tikėjimo.

                      Kai laikrodžio rodyklės išmušė devintą valandą vakaro prasidėjo antroji bombardavimo banga. Trupėjo ir skilo stoties sienos, ant klykiančių žmonių galvų krito lubų gabalai ir dužo stiklai. Svilinantis ugnies karštis paskubomis ginė visus į lauką, kur atkakliai darbavosi riaumojantys priešų lėktuvai. Išsigandę žmonės griuvo vieni ant kitų, pamesdami nuo baimės apspangusius vaikus ir palūžusius senelius. Mano bilietai taip pat liko liepsnojančioje  stotyje.  Prie krūtinės spaudžiau brangiausią savo turtą- rudaakę dukrelę. Tik dabar, stovėdamas siautulingame mirties rate, suvokiau, kad ji saldesnė už duoną,  svarbesnė už mano gyvenimą ir sveikatą.  

                      Juodas garvežys pagaliau žagtelėjo, į purviną dangų pakilo baltų dūmų kamuolys ir sužvangėjo metalo strypai.  Žmonės apimti panikos stumdydamiesi puolė į perpildytus vagonus. O mudu stovėjome  susikibę rankomis ir žiūrėjome, kaip liepsnoja stotis, tolumoje dega sugriauto miestelio likučiai. Traukinys pamažu pajudėjo palikdamas mums tik bilietą į nežinią...  Ten kažkur toli, toli į vakarus, gyvens jie, pasirinkę savąją tremtį. Jie gyvens dideliuose miestuose, vaikščios plačiomis gatvėmis, jiems užteks duonos ir druskos, bet visada, net ir paskutinę mirties valandą, jie tetrokš pamatyti ją – mylimą tėvynę. Aš lieku, lieka čia ir mano mažoji pamestinukė – mano Lietuva...

                      O kur lieki Tu?

Faustas Norvaiša

 

Patyčių dėžutė
Reklaminis skydelis
Kuriame Lietuvos ateitį
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
Ką pirmiausia reikėtų daryti, kad gerėtų Tavo mokymosi pasiekimai?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
DofE
Reklaminis skydelis
Mukis
Reklaminis skydelis