Gitana Abromikienė 2011-11-14

Baigėsi mokinių rudens atostogos. Kaip visuomet dar pritrūko kelių dienų turbūt ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Naujos metodinės literatūros šūsnys ir pagaliau naujos knygos sielai taip ir liko ant darbo stalo pradėtos ir tikriausiai nebaigtos skaityti. Laikas refleksijai išbyrėjo kaip smėlio laikrodžio smiltelės nesustabdomai ir žavingai kasdieniškai. ,,Kitąkart, kitądien būtinai perskaitysiu, pareflektuosiu“,- nė velnio, dabar, tuojau pat, šią akimirką. Na ir kas, kad lapkričio vakarai trumpi...

Šiai situacijai nusakyti tinka paskutiniame ,,Dialogo“ numeryje išspausdintas Stanfordo ir Kalifornijos universitetų filosofijos profesorius Johnas PERRY straipsnis, įvertintas 2011 metų Antinobelio (Ig Nobel) literatūros premija, kuris smagiai atveria struktūrinės prokrastinacijos – arba darbų vilkinimo be nuostolio reputacijai ir visuomenei – paslaptis. Vis ruošiamės ką nors keisti ar padaryti reikšmingo, bet imamės nereikšmingų darbų, vis vilkindami atlikti privalomus darbus. Esminė idėja – prokrastinacija nereiškia, kad žmogus visiškai nieko nedaro. ,,Vilkintojai retai nedaro visiškai nieko. Jie nuolat užsiėmę menkai naudingais dalykais, kaip antai: darbuojasi sode, smailina pieštukus arba kuria schemą, pagal kurią pertvarkys savo bylas, kai tik ras tam laiko.“ Nieko panašaus, prokrastinacijos sindromas mums, mokytojams, negresia. Mes tam paprasčiausiai neturime laiko, nes nespėsime mirktelėti ir prasidės Šv. Kalėdų atostogos mokiniams, tik spėkime suktis ugdymo proceso užburtame rate.

O kaip kasdienybėje be ateities, tiksliau ateities mokyklos (,, Aš ir psichologija“ lapkričio nr.)? Kokia šviesi vizija tamsų rudens vakarą...Profesoriaus M. Kaziniko, gyvenančio Švedijoje, svarstymai ir mintys tiesiai Lietuvos mokytojams į kairę ar dešinę ausį... Ateities mokykla-tai mokykla, kurioje vaikai nori mokytis ir pajunta malonumą pažinti pasaulį ir tampa kultūringomis bei kūrybingomis asmenybėmis. Ateities mokyklą galima pavadinti džiaugsmo mokykla, paremta kompleksiškumo ir banginio poveikio principu. Kiekvienas mokinys yra neatpažintas stebuklas, gauname tobulą ,,daiktą“ ir sugadinę jį tesame verti ne stebuklo, o kiaušinienės. Tiesa, auksinį kiaušinį nelengva pramušti, bet jis lengvai dūžta...Pasaka apie galimybę, šansą ir pasirinkimą...Ir pagaliau ,,mokykla turėtų būti ne teismas, o teatras. Vieta, kur žmonės keičiasi džiaugsminga energija, o vaikai yra įsimylėję savo mokytojus“. Dozė teigiamų emocijų...?

Viltis kaip lapkričio nakties rūkas, kad mokytojas yra pateptasis, dar nesisklaido. Reikia didžiuotis, kad ir tyliai, jog esame mokytojai, patraukliai parodantys mokiniams galimybes ir leidžiantys rinktis ne tik ugdytiniams, bet ir sau. Juk svarbiausia yra atskleisti ne tik mokinio esybę ir talentą, bet ir be nuostolio ,,reputacijai ir visuomenei“ tiesiog pareflektuoti, anot J. Perry, ,,prakrastinuoti“.