Šiandien džiaugiuosi, kad išdrįsau išmėginti savo jėgas Šiaulių universiteto paskelbtame literatūriniame konkurse „Balio Sruogos takais, arba rašytojo paunksmėje“. Vienu metu maniau, kad mintys visai išsisėmė ir nesugebėsiu pabaigti darbo, tačiau paskatinta savo lietuvių kalbos mokytojos, darbą pabaigiau. Išsiuntus mano kūrybinius bandymus, kuriam laikui viskas nutilo. Didžiam džiaugsmui gavome kvietimą atvykti į apdovanojimus, kuriuose buvo sukviesti iš visos Lietuvos laureatai, jų mokytojai. Iš tiesų, labai apmaudu, kad dėl darbo grafiko tokiame gražiame renginyje mokytojos nebuvo kartu. Renginys buvo įspūdingas. Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė skaitė Balio Sruogos eilėraščius ir Jogailos monologus iš dramos „Milžino paunksmė“. Kai išgirdau, kad mano rašinys laimėjo pirmąją vietą, jausmai susimaišė: liūdesys ir džiaugsmas su nuostaba. Smagu, kad nenuvyliau mokytojos, kad parsivežiau universiteto dovanų. Po netikėtos man žinios reikėjo keletos minučių, kad vėl galėčiau mėgautis renginiu. Klausėmės pirmos, antros, trečios vietų laimėtojų tekstų. Apėmė nuostaba klausant ir galvojant, kiek daug talentingų žmonių, ir džiaugsmas, kad ateityje lietuvių literatūra gali pasipildyti ne tik gerais prozininkais, bet ir originaliais poetais. Vėliau mūsų laukė ekskursija po Šiaulių universitetą, humanitarinių mokslų ir menų fakultetą. Aplankėme auditorijas ir, pasivaišinę arbata su džiovintais obuoliukais bei saldainiais ir sausainiais, draugiškai atsisveikinome ir patraukėme į gimtuosius miestus.
Viktorija Jenciūtė, 4B kl.
Darbas, konkurse įvertintas I laipsnio diplomu.
Senu taku
Žmonija visą laiką vaikšto klaidžiais, seniai išmintais takais. Atrodo, kad galėtų eiti nauju, gal ir nelengvu, bet savo keliu, tačiau dažnai nugali noras laikytis tradicijų, baimė ką nors padaryti kitaip, tad ir eina jau pramintu taku, bijo ką nors keisti. Dėl šitos priežasties žmonės primena bandą avių. Karts nuo karto avių bandoje apsireiškia lamų, kurių pareiga apsaugoti vargšes aveles nuo pavojų. Lamai nesunku. Ji ūgiu pranoksta avis. Iš tolo pamato atsėlinantį vilką. O jeigu vilkų daug? Jeigu vilkų gauja, paleista nuo pavadžio paties Mefistofelio, artinasi, kyla klausimas, ar drąsusis alpakos pusbrolis spės apginti aveles, pažadinti jas iš miego.
Statistinis smulkus žmogelis žiaurioje sistemoje tėra balta avelė, kurią retai pavyksta pažadinti iš miego artėjant pavojui, o jei ir pavyksta, labai tikėtina, kad galima nukentėti ir pačiam. Bet lietuviškasis milžinas, išsiskyręs iš savų avelių būrio, buvęs aukštas ir numatantis, kokie lediniai vėjai pučia iš liūdnumu spėjusios pagarsėti barakinės šalies, kuri seniau garsėjo baroku, žadino aveles, kurios buvo sukaustytos naujos juodojo kryžiaus raudoname fone baimės. Geraširdis milžinas, vardu Balys, drąsioji lama, ginanti aveles, nepagalvojo, kad pats gali atsidurti smagioje stovykloje. O! Kokių tik puikių stovyklų neturėjo nacistinė Vokietija: darbo, poilsio, jauniems, seniems... Bet už visas geriausios buvo koncentracijos stovyklos! Ten supakuotą it kalėdinę dovanėlę ir ginkluotų vilkų rudolfų lydimą (raudonos nosys tais laikais dar nebuvo taip smarkiai paplitusios, todėl vilkai buvo pasipuošę raudonais raiščiais su šventu induizmo simboliu!) jį su kitais lietuvių inteligentais ir pristatė.
Draugingieji liūdnojo cirko artistai sutiko lietuvaičius geros nuotaikos. Iš karto pavaišino! Trinkt – vienam per pilvą, šnai – kitam per skuostą kumščiu (ach, budelis turi ranką „pamačlyvą“!). Ech, kokie liaunučiai tie lietuvaičiai, kažkodėl dantys išbyra taip lengvai. Kokie neatsparūs! Vietą, į kurią jie pateko, vadino Štuthofu. Kažkada ten būta žvejų miestelio, o dabar ten įkurtas jaukus pajūrio kurortas vilkams. Kad nebūtų taip liūdna, reikia juk pasikviesti tų, kas nuotaiką pakeltų. O, taip! Ir veždavo tokius laiminguosius ten bet kaip sugrūstus (vėliau prisiminimuose Balys Sruoga rašys, kad grūdami jie buvo tarsi silkės į statinę). Kol šaunusis reichas ėjo ir šlavė visus, kas prieš, tol Štuthofe gyvenantys termitai tenkino sadistiškus nukrypimus. Žaisdavo keisčiausius žaidimus: pradedant nuo varlyčių (opa – opa – opa.Gult! Ir vargas, žmogėne, jeigu pagailo dryžuoto škarmalėlio, kuriuo esi it kaliausė aprengtas...) iki „Kokio atsparumo yra ausies būgnelis?“ (čia jau blogasis variantas, jeigu nepavykdavo pralinksminti vieno iš termitų gaujos). Ko čia taip blogai apie termitus? Būta jų ir gerų vyrų! Anie užjausdavo, kotletu pavaišindavo. Per lango stiklą. Misk seilėmis, senas kupranugari! Skundžiasi avelės, kad blogai gyvena, kai sąlygos geros (galimas daiktas, kad avelių genties bruožas dejuoti nuolatos). Ach, dejuojat, kad prastai maitinatės? Kaip jums tokie pietūs – gabalas žmogaus kepenų? Ne naujiena, kad nuo tokio puikaus stovyklavietės valgiaraščio ir pas Abraomą gali iškeliauti. O kaip numirėliams pasisekė, kad jūs žinotumėt! Kokie rūpestingi vyrai iš Štuthofo! Jie taip rūpinosi numirėliais! Kaip gražiai juos sužymėdavo (vajėzulėliautumanogerasai!) Kokios tyros dūšios būta termitų, jie net buvusį paštininką pasisamdė, kad gražiai ir tikslai lavonėliai būtų sužymėti. (Tvarka turi būti! Tvarka bus!) Po tokių procedūrų „nabašnikai“ keliaudavo paskraidyti. Ir išnykdavo kaip dūmai.
Smagu ten buvo avelėms, kurias čia atgrūdo, ir milžinui taip pat. Tik labai skaudu, kad geri dalykai kažkada baigiasi. Taip ir šiam smagiam pajūrio kurortui atėjo uždarymo laikas. Be didelių ceremonijų visi puolė rinktis daiktus ir dėl jaukumo laužą iš laimingųjų Štuthofo gyventojų bylų susikūrė. Vieni pajūrio kurorto gyventojai jau seniai buvo išėję pro kaminą, kiti dar kažkuriam laikui pasilikę. Pasiliko ir ilgakaklė lama. Turbūt todėl, kad didžios dvasios būta. Tik didžios dvasios žmogus sugeba nenužmogėti pakvaišusio cirko – stovyklavietės (a la kurorto) sąlygomis. Nepavyko iš jo iš klouno padaryti, nes jis susikūrė savo dešimt kurorto įsakymų, pagal kuriuos ir gyveno. Ir išliko. Na ir kas, kad „pamačlyvos“ rankos budelis kartais per marmūzę užvažiuodavo, kad normalaus valgio skonį pamiršo, kad ne kartą giltinei į akis žiūrėjo. Išlikęs ir sugrįžęs iš tokio šaunaus ir smagaus kurorto, Balys Sruoga, kuris garsėjo dar prieš išvykdamas kaip puikus poetas, dėstytojas, tikėjosi visiems akis atverti knyga „Dievų miškas“. Nepasisekė. Iš Mefistofelio vaikiščių glėbio ištrūkęs, suvokė, kad jo mylima šalis pilna miniatiūrinių Koščėjaus kopijų! Liko begalę kartų taisyta memuarų knyga, o avelės vėl naiviai valdomos koščėjiškiausios vilkų bandos. Nesisekė išleisti knygos, parodyti avytėms, kokios siaubingos jos gali patapti pasikeitus situacijai.
Laikas nyksta kaip dūmai pro krematoriumo langą. Prisiminimai išsisklaido. Kažkieno kažkada parašyti memuarai lieka smagia knyga, apie kurią pakalbame per literatūros pamoką, nes taip nusprendė aukščiau sėdintieji. Ir nesusimąstome. Auksinį žiedelį primenantis laikas apsisuka, nes mėgsta kartotis. Niekas nežino, kada vėl iškils nauji vilkai ir kam šiai kartai bus paskirtas naujos ilgakaklės lamos – milžinės vaidmuo. Niekada neturėtume eiti tais pačiais keliais, turime ieškoti savų, mokytis iš klaidų ir atsiminti Bendžamino Franklino, žymaus JAV politiko bei rašytojo, žodžius: „Pavirskite avimis ir vilkai suės jus.“
