Get Adobe Flash player

Radviliškio rajono mokinių rašinių konkursas

ŽODIS KNYGAI

20211008_2

Radviliškio Lizdeikos gimnazija

2021 m.

20211008_3

www.lizdeika.lt

***

„Knygos nuskaidrina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina jį tauriausiems siekiams, aštrina protą ir švelnina širdį“, – teigė anglų rašytojas Viljamas Tekerėjus. Knygos visada buvo svarbios, bet jų reikšmė ypač išryškėjo pandemijai sukrėtus pasaulį, nes žmogus nuolatos ieško, iš ko pasisemti stiprybės, kur atrasti atgaivą, kai slegia rutina ar liūdnos mintys, kai nori rasti atsakymus į įvairiausius klausimus.

Radviliškio Lizdeikos gimnazija kartu su Radviliškio suaugusiųjų ir jaunimo neformaliojo ugdymo skyriumi jau trečius metus organizuoja rajono 1–2 (9–10) ir 3–4 (11–12) klasių mokinių rašinių konkursą, skirtą Tarptautinei gimtosios kalbos ir Knygnešio dienai paminėti. Šiemet jis buvo pavadintas „Žodis Knygai“, nes knygos, popierinės ar elektroninės, padeda žmogui atsipalaiduoti, nusiraminti, pasinerti į nežinomą pasaulį, pasisemti išminties, siekti tikslo ar ieškoti problemų spendimo būdų, pagaliau patiems kurti ir apmąstyti savąsias vertybes.

Konkurso dalyviai rašiniuose pasidalino savo perskaitytomis knygomis, atskleidė asmeninį santykį su jomis bei požiūrį į įvairių žanrų ir tipų knygų skaitymą. Mokiniai pasakojo apie mėgstamiausias vaikystės knygas, apie istorinius įvykius atspindinčius kūrinius, pasinėrė į nuotykių ir fantastikos pasaulį, skaitė asmenybę brandinančias ir susimąstyti skatinančias knygas. Nemažai mokinių rašė ir apie mokykloje analizuojamus kūrinius, rasdami juose nemažai gyvenimiškos išminties ir moralines vertybes puoselėjančių dalykų.

Sveikiname konkurso dalyvius ir juos rengusius mokytojus. Gaila, kad pandemija jau antrus metus iš eilės sutrukdo organizuoti laureatų pagerbimo šventę, tačiau ir šiemet Lizdeikos gimnazijos išleista mokinių rašinių knygelė leis prisiminti akimirkas su knyga, galbūt paskatins perskaityti dar neskaitytus kūrinius ar atrasti savąją knygą.

Dėkojame rašinių autoriams ir juos rengusiems mokytojams bei ištikimiems konkurso rėmėjams – Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio rajono biurui. Tikimės, kad rajono mokinių rašinių konkurso tradicija tęsis, o knygos bus nuolatiniai palydovai, nes, kaip teigė Sokratas, „kas skaito knygas, tam netrūksta geriausio draugo ir išmintingo patarėjo“.

Rita Šimkuvienė, Radviliškio Lizdeikos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

***

Konkurso dalyvių darbai:

Dovydas Gaučys (mokytoja Rita Šimkuvienė)

Vesta Gelažiūtė (mokytoja Jurgita Plukienė)

Vestina Gulbinaitė (mokytoja Jurgita Plukienė)

Aurelija Linkevičiūtė (mokytoja Rita Šimkuvienė)

Dovydas Paškauskas (mokytoja Gintauta Dauneckytė)

Enrika Skeberdytė (mokytoja Rita Šimkuvienė)





Akmenės kraštotyros klubas ir Lazdynų Pelėdos muziejus išleido trumposios prozos konkurso, skirto Lazdynų Pelėdai atminti, 2017–2019 kūrinių rinktinę „Ūbavimai“, kurioje išspausdinti lizdeikiečių Dianos Žmėjauskaitės, Fausto Norvaišos ir mokytojos Laimutės Verbickienės kūrybiniai darbai.

20210921_2 20210921_3 20210921_4 20210921_5

20210921_1 Tarptautinio Erasmus projekto „Read, imagine and create" mokinių video darbų konkurso 2 vietos laimėtojos Gabijos Liobytės darbas pagal S. Gedos eilėraštį „Vaikai po lelijom":

https://youtu.be/t2WS6CfiP1U

Rūta Dambrauskaitė, 3d klasė

Radviliškio Lizdeikos gimnazija

MANO SIELA ŠIANDIEN SUNKIAI SERGA (pagal 21-ąjį sonetą iš ciklo Rudens sonetai)

fotonovel rta Mano siela šiandien sunkiai serga. Tiesa, ji serga visados, nuolat, tikrai labai dažnai. Aš sergu vienatvėje... Dažnai mąstau, kaip sau galėčiau padėti? Bet negaliu suvokti, kokiais būdais galėčiau padėti savajai sielai? Ir ko ji nori? Ko jai vis reikia ir reikia? Atrodo, ji nepasotinama. Galiu sau sakyti komplimentus – jų vis tiek per maža... Gali sakyti juos man kiti – vis tiek jų negana... Aš juos pamirštu. O gal neišgirstu. Gal nenoriu išgirsti? Bet kodėl žodžius, kurie pjausto mane lyg peilis, išgirstu visus, visus sulig vienu. Apie juos ilgai mąstau. Negaliu išmesti iš galvos. Nuolat prie jų grįžtu. Kartais taip save nuvertindama imu savąją sielą plėšyti į skutelius... Kai per daug įsiskausta, imuosi įvairiausių veiklų. Linksminu save. Tą akimirką atrodo, kad ir siela to nori, šėlsta kartu su manimi.

Bet greit nusibosta – jokios naudos. Ir tada naktį atsistoju prieš veidrodį – žiūriu į save. Gal tai tikroji aš? Apžiūrinėju save. Pradedu nuo plaukų, ausų, nosies galiuko, skruostikaulių ir galiausiai susiduriu pati su savimi. Žiūriu. Stebiu save taip ilgai, atrodo, net kvėpuoti nustojau. Mano juodi vyzdžiai plečiasi ir plečiasi. Įsivaizduoju, kad tuoj pajuoduos visas veidas. Krūpteliu – atšokstu nuo veidrodžio. Išsigąstu pati savęs. Tikriausiai pavargau. Žiūrėti į save. Pavargau nuo visų. Namų sienų. Besikeičiančių metų. Kodėl žmogus iš tiesų labai dažnai pavargsta? Kodėl? Noriu atsistoti po ąžuolu. Arba klevu. Nesvarbu. Tiesiog atsistoti. Ir stovėti. Ilgai.

Gal medžio lapai paslėptų mane? Nuo manęs pačios... Kad siela pailsėtų... Nebejaustų. Alkio...

NEBESITIKĖJAU

20210623_1 Elena! – kažkur tolumoje dunksi tėčio balsas. Pramerkusi akis, gailiai atsidūstu ir vėl užsimerkiu. – Maže, kelkis! – šįkart reiklesnis brolio balsas. Praplėšusi limpančias akis, bandau išjudinti vis dar snūduriuojantį kūną. Negaliu pasigirti ryžtingu noru keltis rytais, bet juk galima taip nešaukti. Lėtai slenku į dušą ir atsuku ledinį vandenį, tikėdamasi stiprios dopingo dozės, kuri nuplautų užsilikusį tingulį. Džinsai, megztukas, patogūs batai, kukli kosmetika, vėl rausiuosi kuprinėje, ar tikrai turiu pasą, bilietus, telefoną ir piniginę. Kampe pūpso lagaminas, kurio šonas papuoštas lipduku „I'm a cool girl“, nutrintas krepšys, ant kurio Sigis mėlynu rašikliu užraitė: „She really is cool girl“ ir nauja kuprinė, kurią nusipirkau per išpardavimą „Lidle“. Apačioje laukia tradiciniai pusryčiai ir susirūpinęs tėčio veidas. Aš jį puikiai suprantu, nes išleisti dukrą į nežinią nėra lengviausia tėvų pramoga. „Elenyte,“ – nebaigia jis sakinio, balsas užlūžta, akyse matau susikaupiančias ašaras. Dar kiek ir aš pradėsiu bliauti. Nors vasarą praleidau sodo namelyje skaitydama detektyvinius romanus ir galvodama apie studijas, vis dėlto sunku buvo įsivaizduoti gyvenimą svečioje šalyje. „Tėti, nereikia, viskas bus gerai,“ – kaltai šypsausi ir stipriai jį apkabinu. Jau dešimt metų gyvename trise: tėtis, brolis ir aš. Mamos seniai nemačiau, ji paliko mus, kai man buvo devyneri. Vaikiškoje sąmonėje giliai įsirėžė tėvų barniai, mamos klyksmai ir priekaištai dėl nenusisekusio gyvenimo. Kai gimdytojai pykdavosi, sėdėdavome brolio kambaryje laukdami, kol triukšmas nurims ir atėjęs tėtis pasakys, jog viskas gerai ir nieko nereikia bijoti. Mama neateidavo. Kodėl? Nežinau. Kaip ir dabar nežinau, kur ji dingusi bei ką veikia. Galbūt tėtis žino, bet ši tema mūsų šeimoje yra tabu. „Gana glėbesčiuotis, mažė pavėluos į lėktuvą,“ – už tėčio nugaros reiklus Sigio balsas. Mano brolis – mano angelas sargas, be kurio nežinau, ką daryčiau. Jis visada ištraukia mane iš įvairių nepatogių situacijų. „Kodėl visada viską sujauki?“ – susiraukia tėtis. Jis vaidina supykusį, bet jam prastai sekasi, mes jau seniai perpratome jo kūno kalbą. Įsitikinusi, kad viską pasiėmiau, dar kartą apkabinu tėtį ir paskubomis maunu pro duris. Įsėdusi į automobilį, pajuntu, kad kažkas užspaudžia krūtinę ir ima trūkti oro, todėl pradariusi langą traukiu gaivų vasaros ryto dvelksmą. Brolis šelmiškai šypsosi ir kaip visada pamerkia dešinę akį. Baimė pasitraukia. Kaip jam taip pavyksta? Oro uostas sausakimšas žmonių: skubančių, lekiančių, snaudžiančių, ašarojančių, besišypsančių, susiraukusių. Žodžiu, visa žmogiškųjų emocijų amplitudė. Mano skrydis jau žiba lentoje, po kelių minučių prasidės laipinimas. Atsisuku į Sigį, šis apglėbia mane savo didelėmis boksininko rankomis ir glostydamas nugarą kužda į ausį: „Maže, būk atsargi, jeigu kas atsitiks, nedelsdama skambink, po kelių valandų būsiu šalia. Niekas niekada tavęs nenuskriaus. Tu turi brolį,“ – ir vėl pamerkia dešinę akį. Dailiai šypsosi grakšti stiuardesė, patogi vieta prie lango, už kelių minučių prabudęs lėktuvas rieda į pakilimo taką ir pamažu atsiplėšia nuo žemės. Apačioje atsiveria beblėstančios vasaros peizažas: besiraitantys upeliukai, gelstantys laukai ir miniatiūriniai namų kontūrai. Dar nežinau, kas yra nostalgija, bet suvokiu, kad pasiilgsiu šio miesto, namų, aplinkos, draugų ir šeimos. Tačiau ateina laikas, kai vaikas privalo pakelti sparnus savarankiškam skrydžiui, o man jau tikrai metas, aš pasiruošusi pradėti naują gyvenimo etapą. Suprantu, kad bus sunku, bet aš tikrai pajėgsiu, o jei ne, žinau, kas visada išties pagalbos ranką. Lengvas lėktuvo siūbavimas, nuovargis ir miego trūkumas daro savo, jaučiu, kaip pasineriu į rūką... Nežinau, kiek laiko miegojau, bet pramerkusi akis vėl matau grakščią stiuardesę, dalinančią gėrimus. Ji maloniai šypsosi, kažkodėl man atrodo, kad jos veido ovalas primena mamą. Už pusvalandžio leidžiamės milžiniškame Portlande, galvoje tikra minčių maišalynė, atrodo, kad šiurpsta kiekvienas odos lopinėlis. Stiuardesė vėl maloniai šypsosi, o aš sutrikusi seku paskui skubančius pakeleivius. Pasų kontrolė, tada mindžioju laukdama bagažo, pagaliau patenku į laukimo salę, kur manęs turėtų laukti koledžo mokinių kuratorius. Žvalgausi, kol išvystu lentelę su mano pavarde ir vardu. Pakėlusi akis nuo popieriaus lapo sustingstu, prieš save pamatydama tai, ko niekada daugiau nebesitikėjau išvysti...

More Articles...
Kuriame Lietuvos ateitį
Reklaminis skydelis
MEPA projektas
Reklaminis skydelis
PRANCŪZŲ INSTITUTAS
Reklaminis skydelis
Patyčių dėžutė
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
Ką pirmiausia reikėtų daryti, kad gerėtų Tavo mokymosi pasiekimai?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Nordplus
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien616
mod_vvisit_counterVakar551
mod_vvisit_counterŠią savaitę3423
mod_vvisit_counterŠį mėnesį16542