|
ak ir vėl pajausti ak ir vėl surasti šlepsintį rudenį per balas tuščias miestelio gatveles įsimylint kiekvieną akimirką visas paletės spalvas ir nutilusias paukščių giesmes net siautulingus vėjo gūsius vėl nugrimzti svajų akimirkose sustingti šalnos laše ir jurgino žiede margai išsišiepę klevo lapai pakvietė siautulingai polkai su ragučiais toks kvailas noras kikenti štai ką reiškia išgyventi rudenį... ašarojau tyliai it upelis juokiausi garsiai it lietus sunku atsikelti sunku atsimerkti sunku suprasti saulėgrąžą be saulės sunku suprasti mėnulį be žvaigždžių šildykis mano šviesoje drebėk mano žiemoje supratęs mane – atraski save neverk naktyje – užkalbink mane padėsiu suprasti saulę be šviesos padėsiu atrasti mėnulį be tamsos prašau nepamesk savęs – priimki dalelę manęs sapnų karalystėje būtume laimingi nes tada nereikėtų galvoti kaip tave pamiršti tu būtum čia pat šalia manęs iš dešinės debesų pievų patale nereikėtų ieškoti žodžių minčių ir painių ženklų tu mane mylėtum įrėmintoje ryto rasoje deja teks palikti šią svajonę kitame pasakų knygos puslapyje Aš norėjau išgelbėti kitus, nes visi mane apleido. Aš niekada neturėjau pasakų herojaus, man reikėjo juo tapti, kad būčiau išgirsta. Tada maniau, jei manęs niekas nepaliktų, tapčiau nepakeičiama. Tada vietoj pašaipų jie mane išgirstų. Aš noriu rasti vietą savo mintyse. Aš noriu rasti savo pašaukimą. Aš noriu žydėti. Aš nenoriu prarasti save. Aš visada jus išklausysiu. O kas išklausys mane? Mama, tėti, aš dūstu. Mama, tėti, aš kenčiu. Kiekvieno herojaus tragiška pradžia. Kiekvieno herojaus tragiška pabaiga. Bet aš sugebėsiu sau padėti. skaityki knygas skaičiuoki raides briski per mano rašliavų marias pajuski ką jutau aš bandyk suprasti ko nesuspėjau aš jausmus sunku suprasti mintis sunku atsekti tačiau melas toks saldus traukia mane it medus bites leisk būti bite tavo meile vienkartine leisk padėti tau pražysti leisk man mylėti... vienatve pilkoji drauguže vėl beldiesi į mano duris lyg pamesta laidotuvių chrizantema vieniša ir apraudota mėnulis mano geriausias draugas bičiulė saulėgrąža ir saulės šviesa norėčiau tapti žvaigžde artimųjų apsupta norėčiau tapti lelija mylimųjų globojama nedrįskit manęs pamesti sutrypti išpurvinti pavargau nesislapstysiu nuo tavęs tapsiu spygliuota aštria tvora neperlipsi neįeisi manasis pyktis auga tavasis pyktis smaugia dega viskas aplinkui kadaise buvai mėnulis mano vandenynui šviesa mano augančiai gėlelei dabar tu Sacharos dykuma mano lietaus pilnoje gatvelėje... tas keistas praeivio nenoras pasiekti šviesą tunelio gale aš saulėgrąža be saulės kaitros aš takelis be kelio atgalios giedrą dieną suardo tėviškas pyktis kuriame sustingsta nepasakyti žodžiai meilė neturi smaugti tačiau ši dusina meilė turėtų apgobti tačiau ši trupina aš saulėgrąža deganti be meilės Šlepsiu į mokyklą, tikiuos, nepavėluosiu, tačiau toks oras kviečia pasvajoti. išdykėli lietau, nustok visus hipnotizuoti, per dailę vien tave elegiškai tepliosiu. Rudens veide sustings niūri vienatvė, o rankos kvies apglėbti juodą tylą, kampe molbertas senas snaus nebyliai, sapne skrajos spalvų paletės gatvė. tikiuosi vėl nepradėsiu gerti vaistų... vėlų rudenį tiesiog nesijaučiu savimi... noriu kad mano oda spindėtų švara noriu kad mano plaukai būtų tankūs noriu kad mano nagai būtų tiesūs ir nenukramtyti noriu kad mintys galvoje būtų šviesios ir protingos niekad negalvojau jog skausmingiausi mūšiai bus su savimi... sustingo rankos sustingo kojos sustingo kraujas sniegas sušaldė mano aižėjančią širdį nebereikalingi jausmai viskas ko man reikia tai sušalę žingsniai tai pėdsakai kuriuos bandau išminti niūrūs praeivių veidai slenka iš pilko namo tačiau katinėlio kailis švelnus it arbatos kvapas Pasiilgau to dėmesio, kurio sulaukia mažas vaikas. Norėčiau ir vėl būti parnešta iš automobilio po išdaigų kupinos dienos pas senelį kaime. Norėčiau, jog ir vėl eitume pasivaikščioti kas vakarą. Norėčiau, kad pižamų vakarėlis su broliu ir pusseserėmis būtų sutiktas su karštu puodeliu saldžios kakavos. Norėčiau ir vėl sulaukti žaislų, norėčiau šukuoti lėlės plaukus, norėčiau ir vėl pažaisti su dinozaurais. Norėčiau praleisti daugiau vakarų su broliu, kai gaminom picas ir juokiamės prie puodelio arbatos, kai nerūpi, kad garsiai aidi mūsų kalbos. Norėčiau turėti daugiau laiko, norėčiau grįžti. Nejaugi iš tikrųjų paskutinieji metai? Žinojau, jog laikas bėga greitai, kai bandžiau jį pavyti, netekau kvapo. Liguistas šuo, tačiau siela vis dar jauna, Kasdien pasitinka mane su ausis rėžiančia daina, Norėčiau, jog jis mane taip pasitiktų dar daug savaičių, mėnesių ir metų, Tačiau, kas dabar žino, kiek dar turim laiko, Tikiuosi, kad suteikiu jam dar daug laimingų kauksmų, lojimų ir apkabinimų... gyventi žiemą – išmokti kvėpuoti gyventi pavasarį – prisiminti ką reiškia šėlioti gyventi vasarą – užmiršti „negalima“ ir „pasiduoki“ gyventi rudenį – prisiminti norą teplioti gyventi dieną – širdis gieda gyventi akimirką – abejonių nėra ašarojančios akys skaičiuoja krištolines eketes kuriose nenustoja žiopsoti žuvys aš tik noriu miego šįkart džiaugsmo ašaros pamirštu kvėpuoti prisiminimai žybčioja it sugedusi šviesa įtraukusi oro gurkšnį užuodžiu nostalgišką kvapą balta gatvė tuščia vėl raminanti pūga paskęsti pusnies patale kokia elegantiška pabaiga mane gąsdina žmonės ne tamsa šaltis glosto skruostą visada mėgau žiemą sniegas blizga mėnulio šviesoje Visada jausdavau, kad reikia rėkti, jog mane išgirstų. Todėl dabar tyloje jaučiuosi per garsi. Man nereikia imti tiek daug į širdį. Esu tokia, kokia esu, kartais tai reikia sau priminti. Turiu vieną kūną ir širdį, gaunu tik vieną bandymą šį gyvenimą ištirti. Snaigė, Žvaigždė, Strėlė ir Pelėda, Tėvas, Mama, Sūnus ir Dukra – Motinos žiedas sujungia mus, nors greitai išsisklaidysim. Aš esu savo motinos ir tėvo dukra. Bijau išeiti į pasaulį, bijau išskleisti sparnus ir užaugti. Kas man padės susiūti sijoną, jei ne tėvas? Kas man padės ištaisyti rašybos klaidas, jei ne mama? Kas man padės išsikalbėti, jei ne brolio pašaipa? Su kuo eisiu pasivaikščioti, kam galėsiu pasiskųsti, kam pasakysiu – užkniso, gana? Man šešiolika, laiko liko nedaug, kas tie dveji metai, kai brolis jau kitąmet išeina. Mėnulis visada liks draugas. Karštakošė saulė visada primins, kad veidą puošia strazdanos. Pasiilgau vaikystės, kai nemiegoti buvo iššūkis, Užmigti dabar, per pamokas, tai – nevykęs planas. Pasiilgau vaikystės, kai buvo mažiau laisvės. Nebenoriu tiek daug atsakomybės. Kodėl taip greit užaugau? |
|
|
