2019 metų respublikinio Lazdynų Pelėdos novelių konkurso 1-osios vietos laimėtoja (konsultavo Laima Verbickienė)

DIANA ŽMĖJAUSKAITĖ

TARSI SKRYDIS

Ji gulėjo ant skardžio krašto, nusėta ką tik pražydusia pavasario žole. Tarp pirštų jautė besispraudančius liaunus žolės lapelius. Oda pašiurpo nuo šaltų, rytinių rasos lašelių, atrodė, kad tie išdykėliai, pakilę lapo kopėtėlėmis, romantiškai krenta ant balto marmurinio kūno, o pasiekę jį ištirpsta jausmingoje ekstazėje. Ji traukė vėsaus pavasario kvapą, kuris skleidė ramumą ir šilumą. Kūnas atsipalaidavo ir atrodė, kad visas susmigo į skardžio paviršių. Užmerkė akis – pasijuto lengva lyg perregima plunksnelė. Mintys tuščios, tik švelniai dainuoja vėjas, palengva plaikstantis šviesias plaukų garbanas. Malonus jausmas. Niekas netrukdo, nėra kur skubėti, atrodo, kad visas pasaulis jos rankose. Pramerkė akis. Žvilgsnis užsikabino už danguje sklandančių debesų. Įdomu, kaip pavyks šį kartą? Ar sugebės sklandyti, atsipalaiduoti ir pajusti tikrąją aistrą? Vėl įkvėpė oro gurkšnį. Šįkart jis buvo kitoks – tvyrojo keistų dujų mišinys, o ji jautėsi lyg apsvaigęs oro burbuliukas, lengvai virpantis ore. Ji prisiminė artimuosius, impulsyviai bėgančius nuo iššūkių, kuriuos vis išmeta nenaudėlis gyvenimas. Kaip pasielgti jai? Bėgti? Ar verta rizikuoti ir stoti į kovą su vėjo malūnais? Ar vėliau jos nevadins baile? Ar vėliau nesigailės? „Turbūt, kad gailėsis“, – kartojo mintyse, tačiau tai tik dar labiau gąsdino. Rankomis stipriai sugriebusi žolę ji girdėjo, kaip plyšta gležnūs pavasariniai stiebai. Pirštai tapo šlapi ir purvini. Pramerkusi akis, ji atsisėdo ir žvelgė kažkur į tolumą – tamsų neperžvelgiamą rūką.

Radviliškio rajono Jaunųjų filologų konkurso laureatės (Vertimų iš rusų kalbos sekcija), Lizdeikos gimnazijos 4D klasės mokinės Vaivos Noraitytės darbas (mokytoja L. Verbickienė)

Auerbach Jelizaveta Barisovna

Mažas ansamblis

Rašytoja domisi žmonėmis, juos supančiu gyvenimu, ji sugeba giliai matyti. Dauguma pasakojimų apie susitikimus yra paimti iš prisiminimų, dažnai ten dalyvauja pats pasakotojas, ironiškas, žingeidus. Beveik visi pasakojimai autobiografiniai ir išdėstyti knygoje pagal ciklus: vaikystės įspūdžiai, atsiminimai apie karą ir „iš gastrolių“ pokario metais.

Auerbach J. B., 1971, Tarybinės Rusijos leidykla, trumpos apysakos ir pasakojimai.

Prabundu visa išpilta prakaito. Apsižvalgiusi po kambarį suprantu, kad tai ir vėl buvo sapnas. Ne, ne sapnas, greičiau košmaras, kuris įkyriai mane aplanko bent kelis kartus per savaitę. Naktinis demonas. Kol kas jis neturi akių ir panašėja į magiškąją Kokatrisę, kurios atvaizdą mačiau Manhatano Centriniame parke, bet taip pat turi ir Baziliskui būdingų bruožų. Nesusiformavusi iki galo galva neleidžia nuspręsti, kas tiksliai jis yra. Dėl viso pikto, vadinu jį Koba. Sakytumėte, keistas šio nelabojo paveikslas. Kai pirmą kartą pasirodė mano sapnuose, košmaro gyventojas buvo tik juodai pilkšvas šešėlis, su neryškiais kontūrais. Nebepamenu, kada susapnavau šį pasąmonės gyventoją, bet puikiai įsiminiau jo pirmalaikę išvaizdą.

Radviliškio rajono Jaunųjų filologų konkurso laureatės (Kalbos sekcija), Lizdeikos gimnazijos 4D klasės mokinės Erikos Gelumbauskaitės darbas (mokytoja L.Verbickienė)

Radviliškio krašto šunų vardų analizė (santrauka)

Įvadas

Lietuvių poetas Gintaras Patackas savo poezijos knygos, pavadintos „Kur pakastas šuva“, eilėraščius paskyrė vokiečių aviganiui Lordui. Šuns įvaizdis leido jam drąsiai kalbėti apie opias šių dienų visuomenės problemas, pavyzdžiui, apie emigraciją: „Aš liksiu čia – kur pakastas šuva,/ Žinodamas gerai, kad kito tokio / Nerasiu niekur. Čia – jo Lietuva, / Kiek liko jos po švento Vito šokio“. Poetas Antanas Jonynas eilėraštyje „Aš ir mano šuo“ iš rinktinės „Rugsėjo pilnatis“ rašo apie žmogaus ir gyvūno draugystę. Nususęs ir sušlapęs šuo neša sunkią grandinę, tačiau yra ištikimas šeimininkui, protingas ir suvokiantis, kad „svetimi namai – visiems šalti“. Taigi, akivaizdu, kad šuo lietuvio gyvenime yra svarbus gyvūnas. Statistikos duomenimis, Lietuva Europos Sąjungoje pirmauja pagal šunų skaičių – vienam šuniui tenka 3,9 gyventojo. Vadinasi, Lietuvoje yra arti milijono šių keturkojų. Ir tai tik oficialūs duomenys, surinkti iš to, kiek žmonių yra prisiregistravę savo augintinius ir koks skaičius šunų yra prieglaudose. Taigi, žmonės, įsigiję ar gavę dovanų šunį, privalo sugalvoti ar išrinkti jam tinkamą vardą. Pasirodo, kad išrinkti šuns vardą – reikalas rimtas, reikalaujantis laiko ir dėmesio. Rekomenduojamos netgi tam tikros taisyklės: vardas turi būti melodingas ir lengvai ištariamas, nebūtų ilgesnis nei trys skiemenys. Yra nustatyta, kad šunys geriau girdi kietus priebalsius, o minkštų derėtų vengti. Priebalsiai „k“, „t“, „d“ yra geriau girdimi ir lengviau išskiriami, todėl rekomenduojama vartoti šiuos priebalsius ir šuns varde. Vardus, kuriuose yra priebalsiai „s“, „m“ ar „f“ šuniukui bus sunkiau įsiminti. Taip pat patartina vengti vardų, kurie yra panašūs į komandas, duodamas šuniui. Be to, rekomenduojama vengti vardų, kurie gali skambėti panašiai kaip šeimos narių vardai, nes tai taip pat gali trikdyti šuniuką. Taigi, savo darbe „Radviliškio krašto šunų vardų analizė” siekiau nustatyti, kokios šunų vardų suteikimo tendencijos vyrauja mano gimtajame Radviliškio miestelyje ir jo apylinkėse.