2012-09-17 Gitana Abromikienė
Rugsėjo pirmosios rytas man dažniausiai primena sentimentų dulkėm neapneštą klasiką: lietutis, debesys, kybantys virš šventiškai pasipuošusių praeivių galvų, ir mokytojams nešamos gėlės viliantis, kad šie metai bus visiems sėkmingi. Tiek mokiniams, tiek jų tėveliams, tiek mokytojams dar norėtųsi padžiazuoti vasaros ritmu, deja, žinios ir taika su primiršta rutina be gailesčio įspraudžia į besidriekiančią rugsėjo dienų virtinę.
Pirmoji rugsėjo savaitė mokykloje išbalansuotai subalansuota. Klasėje beveik visi mokiniai sloguoja, tik neaišku, ar nuo permainingo oro, ar nuo įkyriai pradedančių veistis mokslo bacilų. Mokytojai taip pat dar nesvajoja apie atviras pamokas bei neplanuoja integruotų pamokų. Tiesiog tai laikas, kai vieni kitus iš naujo pažįstame bei susipažįstame su naujaisiais lizdeikiečiais.
Antroji ir trečioji rugsėjo savaitės dar vis egzistenciškai optimistinės: dar nespėta įsibėgėti, nusivilti… Tai šiek tiek nuo programose suguldytų gebėjimų klodų apsunkęs ilgalaikių planų rengimo metas. Ar juos pavyks įgyvendinti, priklausys nuo daugelio segmentų…Tiesa, mokytojų streikas Zarasuose ir subruzdę Žemaitijos mokytojai, vesdami (vykdydami) pačią tikriausią pilietiškumo ir žmogaus teisių gynimo pamoką, išblaško rudeniškai melancholišką nuotaiką….
Kažkodėl rugsėjo mėnuo man asocijuojasi su Platono olos alegorija. Žmonės mato tik tai, kas yra prieš juos, žodžiu, žmonės yra nugara į šviesą, kuri sklinda nuo aukštumoje degančios liepsnos. Ne, mes ne rugsėjo kaliniai, negalintys pasijudinti iš vietos ir pasukti galvos į šalį. Rugsėjį viskas vyksta natūraliai. Antikos laikų pasakojime teigiama, kad pradėti reikia nuo to, kas lengviausia, t.y. žiūrėti į šešėlius, paskui į žmonių atspindžius vandenyje, paskui į pačius daiktus. Po to, kai akys pripranta prie šviesos, galima žiūrėti ir į pačią saulę, bet nuo to optimistais netampama… Kartais daiktų šešėliai atrodo tikresni už pačius daiktus.
Rugsėjis prioritetų sudėliojimo-perdėliojimo metas. Turbūt nesuklysčiau teigdama, jog ne rezultatai, o pats veiksmas, mėgavimasis yra tarsi tas šviesos ruožas-atramos taškas, neleidžiantis paklysti rugsėjo darbų rūkuose, skatinantis į tikrovę nežiūrėti pernelyg siaurai, tiesiog žiūrėti į rudenėjančią saulę ir į vakaro šešėlius, išgyvenant natūralią kaitą galbūt ne tik gamtoje, bet ir savyje.
G. Abromikienė
