Gitana Abromikienė 2011-10-31
Ar pastebėjote, kad kasmet ruduo kitoks, nes keičiamės mes patys. Visa apgaubiantis aksominis rūkas, jaukiai žemėn plevenantys įvairiaspalviai medžių lapai kaip mūsų mintys, iš kurių tarsi komponuojame tylius ir šiltus pašnekesius apie kasdienybę- gyvenimą su artimais žmonėmis. Fantastiškos kompozicijos, kurių kitoje vietoje ir kitąkart neįmanoma pakartoti…Pasirodo, kasdienybė nepakartojama.
Vėlinės, rodos, kaip ir kasmet. Vieni išeina, kiti ateina, o mes esame pakeliui…tiesiog einame….O gal Vėlinių žvakės mūsų kasdienybės kelyje suplazda kaskart nauja liepsna, kuri primena, kad visas laikas-vakar, šiandien ir rytoj-tėra viena beribė amžinybė…
Tai kurgi tas slenkstis tarp kasdienybės ir amžinybės?
