Sveiki!
Jau daugiau nei aštuonerius metus gyvenu Belgijoje. Nors gyvename čia visai neblogai, vis tiek nuolat skundžiamės blogu oru ir dideliais mokesčiais 🙂 Šiuo metu dirbu teisininke tarptautiniame banke, kur su kolegomis bendraujame tai prancūziškai, tai rusiškai, tai angliškai, o kartais dar ir vokiškai . Pats darbas vyksta daugiausia anglų kalba. Dabar taip pat pradėjau mokytis olandų kalbos, nes Belgijoje tai viena iš oficialių kalbų ir norint plėsti karjeros galimybes šioje šalyje tai yra beveik būtina.
Apie kalbos naudą galėčiau kalbėti ilgai ir tikrai nenuobodžiai. Kaip sakoma, mūsų pasaulis baigiasi ten, kur baigiasi mūsų kalbos žinios. Tuo labai tikiu ir visiems sutiktiems mokiniams sakau (ar labiau tiktų -įsakau), mokykitės kalbų, kitaip nė iš vietos! Kiti mokytojai, tikiuosi, nesupyks, bet dauguma žinių pasimiršta. Matematika, istorija, chemija, fizika ir kiti – iš jų lieka tik bendras supratimas ir tam tikra logika (nebent pasirenkame vieną iš jų studijuoti). Kalbos žinios, kita vertus, šiuolaikiniame globalizacijos paveiktame pasaulyje nuolat kaupiasi, tobulėja (ar bent jau turime stengtis, kad jos kauptųsi ir tobulėtų). Jos visose srityse yra ir bus reikalingos. Tiek pardavėjui aptarnaujant užsienio turistą, tiek prezidentui dalyvaujant tarptautiniuose susitikimuose. Ir tam yra būtina, tikrai būtina, turėti tvirtus pagrindus, kurie yra gaunami ne kur kitur, o būtent mokykloje.
Man pačiai pirmą kartą susidurti su užsienio kalbų mokėjimo nauda teko gana anksti, kai buvo trylika metų. Išvykome su ekskursija į Prahą ir aš ten viena atsiskyrusi nuo grupės pasiklydau. Kelią namo radau tik sugebėjusi savo varginga ir maišyta rusu, vokiečių kalba praeivio paprašyti mane palydėti iki viešbučio, kur jau visų mokinių laukė išvažiuoti į Lietuvą pasiruošęs autobusas:)
Po to buvo studijos, kur daug naudingos ir naujausios literatūros lietuvių kalba paprasčiausiai nebuvo ir teko studijuoti iš užsienyje išleistų knygų. Veliau vasaros kelionės Amerikoje, stažuotė Vokietijoje, kol galiausiai atsidūriau, kur esu dabar. Belgijoje prancūzų kalba galėjau laisvai kalbėti po šešių mėnesių. Daug kas sako – talentas. Sutinku tik iš dalies, nes esu įsitikinusi, kad be pagrindų, kuriuos gavau mokykloje, net ir didžiausias talentas taip nepasidarbuotų.
Kalbų mokėjimas čia ir dabar atrodo normalus, neatskiriamas dalykas. Ir tik kartais, kai išgirstu man pasakant ,,Ak, jei tik aš tiek kalbų mokėčiau, tiek ‘biznio’ daryčiau!’’, ,,Kaip norėčiau atvažiuoti dirbti į Briuselį, bet va, bėda su kalbom…’’ Suprantu, kad tai yra iš tiesų neįkainojama. Todėl linkiu visiems nepatingėti ir patikėti ką mokytojai sako: ant kupros tikrai nenešiosit ir dar padėkosit!:)
Gražios Jums Kalbų šventės ir, tikiuosi, iki greito!
Nuoširdžiausi linkejimai visiems.
Eglė Vaičiurgytė, 2001 metų Lizdeikos gimnazijos abiturientė
