2011-12-26
Tėvas nubaudė savo mažametę dukrą už tai, kad ji sunaudojo visą ritinėlį vyniojamojo popieriaus.
Nepaisant to, kitą rytą mergaitė įteikė gražiai įpakuotą dovaną tėčiui ir tarė:
– Tėveli, tai tau.
Tėtis susigėdo dėl vakarykščio nesusivaldymo, tačiau jo pyktis vėl įsiliepsnojo, kai, atidaręs dėžutę, rado ją tuščią:
– Tu ką, nežinojai, kad dovanojant į dėžutę reikia ką nors įdėti?
Mažoji mergaitė pakėlė ašarotas akis į tėtį ir tarė:
– Tėveli, dėžutė netuščia. Aš pridėjau ją pilną oro bučinukų. Visus Tau, tėveli…
Sulaukėme didžiųjų švenčių – dovanų meto. Visi jų ieškome, renkame, perkame… Kiek dovanų nupirkta iš inercijos, nes juk reikia kažką padovanoti – tokia jau tradicija. Kiek praėjusių metų dovanų padėta į stalčių ir jau pamiršta? Tik kiek iš mūsų esame gavę tokias dovanas, kurias įsidėjome į širdį?
O juk kiekvienas širdy turime tokią bučinukų dėžutę, kurioje saugome artimų, mums brangių žmonių žodžius, šypsenas, palinkėjimus, kurią, sunkumams užgriuvus, prisimename, o iš jos sklindanti šiluma ir meilė mus sušildo ir teikia stiprybės per visus metus..
Giedra Urbonienė
