Laumės
Pienių vainikai puošia jų galvas,
Juodos akys žybčioja meiliai,
Jeigu jos nori, tai mikliai pagauna
Kaip paukštį į spąstus greitai.
Leidžiasi vėjo audrų nešamos
Laumės žaliųjų Dzūkijos miškų,
Jos gundo, kol pasipila ašaros
Ir verčia ilgėtis prarastų vakarų.
Vienas po kito leidžiasi miškan
Jų grožio ir aistros užburti jaunuoliai,
Ir niekada neberanda kelio atgal
Tie naivūs miesto drąsuoliai.
Išvydęs gražuoles legendų apsupty,
Nusuk akis, godus kvaily!
Undinės
Smėlio kopos — tai plaukai,
Jūros bangos — mūsų akys,
Šie žiedai — mūsų namai,
O kriauklelės — auskarai.
Šėlstam marių svaiguly
Sesės mylinčios undinės.
Ir Perkūno rūstaus apsupty,
Ir Mėnulio švelnaus vakarinio.
Perlai žvilga kasose,
Sklinda giesmės naktimis,
Žvaigždės spindi gelmėse.
Šokam gintaro pily
Basos krištolo takais,
Prarastų svajų keliais.
