„Tas, kuris tikisi iš istorijos teisingumo, reikalauja daugiau, negu ji ketina duoti: dažnai ji suteikia paprastam vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius geriausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą”, – teigia S. Cveigas.
REPORTAŽAS APIE KONFERENCIJĄ (nuo 9.25 min.)
Valstybės atkūrimo šimtmečio akivaizdoje praeitį turime suvokti ne kaip priežastį paminėti svarbią sukaktį, bet kaip paskatą susimąstyti apie praeities svarbą dabarčiai, apie žmones, prisidėjusius prie Lietuvos valstybės kūrimo. Istorijos mokytojų iniciatyva Radviliškio Lizdeikos gimnazijoje balandžio 27 dieną vyko respublikos bendrojo ugdymo mokyklų 8–12 klasių mokinių konferencija „Iškiliausios Lietuvos šimtmečio asmenybės“. Direktorė Ina Bajarauskaitė, sveikindama konferencijos svečius ir dalyvius, teigė, kad didis džiaugsmas visus metus liudyti Lietuvos šimtmetį ir prisiminti tuos, kurie tiek praeityje, tiek dabar prisideda prie valstybės kūrimo. Radviliškio rajono savivadybės mero pavaduotojas Kazimieras Augulis džiaugėsi, kad Radviliškio kraštas turi kuo didžiuotis, o svarbiausia – jauni žmonės jau geba kitaip vertinti ir perprasti istoriją, suprasdami, kad ateities nebus be praeities.
Žmogus negali gyventi be istorijos, nemąstydamas apie ją, nebandydamas jos paaiškinti ir pritaikyti savajam gyvasties tekėjimui. Žmogus iš esmės yra istorija. Pats savaime istorija. Plenarinius pranešimus konferencijos dalyviams – Šiaulių, Šilutės, Pasvalio, Prienų, Raseinių ir Radviliškio miesto bei rajono mokyklų mokiniams ir jų mokytojams – skaitė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesorius Egidijus Aleksandravičius ir Karinių oro pajėgų vyriausiasis puskarininkis, seržantas majoras Alvydas Tamošiūnas. Profesoriaus pranešimas „Nežinomi Lietuvos šimtmečio herojai“ kvietė permąstyti istoriją, atsisakyti sukurtų stereotipų ir prisiėmus atsakomybę imtis aktyvios veiklos. Istorikas, aptardamas Lietuvos situaciją, iliustruodamas pasakojimą netikėtais palyginimais, minėdamas garsiuosius poetus-džiovininkus, provokavo jaunimą ir akcentavo draugijų, įvairių visuomeninių sambūrių veiklos įtaką valstybės gyvenime, primindamas, kad žmogus neturi nieko tikėtis iš valdžios. Žmogus turi pats kurti, investuoti, burtis ir stengtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Būtent tas bendruomeniškumo ir savitarpo pagalbos ir atjautos supratimas padėjo prieš 100 metų Lietuvai išbristi iš didžiausio skurdo ir tamsumo duobės. Reikia nebijoti, prisiimti atsakomybę ir dalyvauti savivaldoje, siekti savojo tikslo. Nenaudingi dalykai turi didžiulę naudą, nes verčia mąstyti ir stengtis kažką pakeisti, siekti, atrodo, neįmanomų dalykų.
Antrajame pranešime „Žinoma nežinoma Radviliškio krašto istorija“ majoras A. Tamošiūnas atkreipė visų dėmesį į gimtojo miesto istoriją žvelgdamas iš profesionalaus kario pozicijos. Nors daugelis žinome, kad ties Radviliškiu vyko mūšis su bermontininkais, bet kokius nuostolius patyrė abi kovojančios pusės nėra tyrinėta. Dokumentuose užfiksuoti skaičiai tikrai įdomūs. Atkreiptas dėmesys ir į geležinkelio ruožą, ir į Radviliškyje buvusį Inžinerijos batalijoną bei Šarvuočių rinktinę, priminta ir Mėnaičių kaimo partizanų bunkerio istorija. Be to, buvo įdomu sužinoti, kad Radviliškyje buvusi ir žydų mečetė, ir net stovėjusi Gedimino pilies kopija. Pranešėjas akcentavo, kad mūsų miesto ir rajono istorija labai svarbi Lietuvai, tik mes nemokame jos parodyti ir ragino jaunus žmones prisidėti prie istorijos kūrimo.
Antroji konferencijos dalis – darbas grupėse. Pagal pranešimų temas buvo išskirtos tokios grupės: Nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikotarpis; Pokario rezistencijos laikotarpis; Sovietmečio Lietuvos laikotarpis; Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Kiekvienoje grupėje mokiniai pristatė pasirinktas asmenybes, turėjusias įtakos Lietuvos valstybės kūrimui. Grupių moderatoriai, apibendrindami veiklą, pastebėjo, kad dauguma mokinių pristatė savo krašto žmones, o kiekviename istoriniame laikotarpyje yra žinomų ir mažiau žinomų asmenybių, palikusių pėdsaką istorijoje. Iš tiesų, kaip teigia Justinas Marcinkevičius, žmogų galima įvardyti kaip istorijos tikslą. Būtent – ne kaip priežastį, bet tikslą. O įdomūs ir informatyvūs pranešimai, konferencijos dalyvių gausa ir pasirinktų temų bei žanrų įvairovė, pasak direktorės pavaduotojos Ingos Veberienės, parodo, kad jauni žmonės geba vertinti tiek praeities kartų, tiek šiandienos žmonių indėlį, kuriant Lietuvos valstybę. Geriausiai žmogaus gyvenimas įprasminamas, jei yra skiriamas veiklai, išliekančiai ilgiau negu gyvenamasis laikas, o pastangos suvokti istoriją ir yra bandymas atrasti save istorijos tėkmėje ir įprasminti savo buvimą istorijoje.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Sandra Karenauskienė
