2013-01-02
Metų sąstatas žlegėdamas pralėkė tarsi traukinys pro provincijos stotį. Ūktelėjo ir dingo. Nereikia nusiminti, už posūkio išnyra kitas, tą jau tikrai spėsime pasitikti ir pamojuoti….Ir taip visus metus neapleidžiantis stotelės jausmas: nespėjame pastebėti, kaip baigiasi antradienis, prasideda trečiadienis….Kitaip turbūt niekam nebūna. Visi išgirstame atbildantį dar vieną, kuo daugiau jų….
Gyvenimas sutvarkytas taip, kad visada vaidiname du vaidmenis- mokinio ir mokytojo. Juk yra žmonių, kurie mus moko, taip pat ir tų, kurie mokosi iš mūsų. Norint rasti mokytoją, nebūtina eiti į mokyklą. Galima žiūrėti į pasaulį ir mokytis, tik turime žinoti, ko norime išmokti. Mes taip pat kaip ir mokiniai laikome gyvenimo testus. Šiandiena yra tik dalelė to didžiojo egzamino, kurio užduotys kas rytą papildomos. Išgyvenome iki vakaro, matyt, išlaikėme testą. Ir gerai, kad nežinome visų užduočių, kad neskiriamos per sunkios, todėl galime eiti, žvelgdami į priekį.
Ką į kelioninį krepšį įsidėsime šiais metais? Galbūt drąsos ką nors padaryti kitaip, galbūt sąžiningumo, kuris yra geriausia politika, galbūt laiko ne tik darbui, bet ir poilsiui, galbūt daugiau meilės sau ir šildančių šypsenų kitiems, kad būtų ne tik ką prisiminti, bet ir galėtume padovanoti ne susiūtų jausmų skiautinį, o dalelę tikrojo savęs.
G. Abromikienė
