2012-04-02
Tyla. Jausdami kiek jos turime šiais laikais, galėtume ją įtraukti į Raudonąją knygą kaip paukštį, nepasirodantį nei laiku, nei vietoje. Jei jis ir atskrenda, visuomet nelaukiamai, sukelia nemalonią ir erzinančią situaciją taip pradėdamas dar vieną nereikšmingą temą pokalbyje. Tačiau tylos mums reikia. Ne tos, kurią užpildo geležinkelio bėgiai ar šaldytuvo dūzgimas. Tylos, kuri yra vienas iš pasaulio stebuklų.
Įsigilinę į tylos temą susiduriame su daug klausimų ir pats paprasčiausias – kodėl jos taip mažai? Žinoma, kaltos ir aplinkybės, tačiau kas, jei ne mes, jų kaltininkai. Užsiimdami įvairia veikla klausomės muzikos ar įjungiame televizorių tik tam, kad girdėtume garsą. Eidami su draugu atsiradus tylai mintyse puolame į paniką klausdami, ką pasakyti toliau. Kodėl? Nemanau, jog atsakymą gebėtume rasti lengvai. Teks įsigilinti į save.
Kaip elementarų pavyzdį norėčiau pateikti savo atsakymą į anksčiau pateiktą klausimą. Stengiuosi užpildyti tylą, nes jos bijau. Labai. Tačiau didžiausias paradoksas – ją mėgstu. Mėgstu tik tuomet, kai tikrai žinau, jog šimto metrų spinduliu esu viena. Nemanau, jog itin skiriuosi nuo aplinkinių, todėl drįsčiau teigti, jog mes visi jos daugiau ar mažiau bijome. Vėl kyla klausimas kodėl? Mano nuomone, užplūdus tylai mus atakuoja klausimai: apie tai, ką veiksime toliau, kokie mūsų ateities tikslai, ką pasiekėme iki šiol, kas iš tikro esame. Visų išvardinti neįmanoma. Tyloje pasąmonė įgauna balsą ir taria savo ilgai kauptus žodžius, nuo kurių kasdien bėgame neatsigręždami. Galbūt mes bijome ne tylos, o savo minčių, pasąmonės?
Vis dėlto ar esame girdėję tikrąją tylą? Tą nuostabų, tačiau gąsdinantį stebuklą. Prieš kelis metus penkiolika sekundžių buvau jį išgirdusį, tuomet ausis prislėgė garsas, kurio net nebuvo. Tuomet išsigandau, nes tai buvo pirmoji akistata su tokiu grynu reiškiniu. Pagalvokite, ar esate buvę absoliučioje tyloje?
Berlyne yra Tylos kambarys. Kiekvienam iš mūsų reikėtų ten nuvykti bent kartą per metus dešimčiai minučių. Tam, kad mūsų pasąmonė išdrįstų kalbėti, o ne tik rodytis sapnuose. Tam, kad patys suprastume save, o ne lygintumėm su kitais. Tam, kad visam gyvenimui atsimintume šį stebuklą. Būtinai.
,,Tyla gąsdina, nes ji šaukia tiesą‘‘,- Alecia Beth Moore.
Linkiu gražios, prasmingos savaitės, kurioje surastumėte save tyloje.
Svarbiausia – šypsokitės J
Gimnazistė Kristina Šiošytė
